Vilniaus plokštelių studija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vilniaus plokštelių studijaLietuvos garso įrašų studija, įkurta 1958.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. rugsėjo 10 d. įkurta plokštelių studija oficialiai darbą pradėjo kaip Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys. Iš pradžių studija veikė Lietuvos radijo patalpose (dabartinėje Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos centrinėje būstinėje Konarskio g.), kur plokštelėms gaminti buvo atrenkami techniniu ir meniniu požiūriu kokybiškesni Lietuvos radijo įrašai. 1962 m. studija buvo perkelta į pastatą Jaunimo sode, kuriame tuo metu greta veikė Liaudies kūrybos namai ir Dainų šventės būstinė (dabar Barboros Radvilaitės g. 8). Prieš perkėlimą pastato pirmas aukštas buvo rekonstruotas ir pritaikytas garso įrašymui pagal architekto Romano Jalovecko projektą. 1964 m. pagal inžinieriaus V. Bangaičio projektą pagerinta 280 m² ploto įrašų kambario akustika įrengiant 32 pakabinamas piramides bei penkis Bekešio skydus, išrastus vengro Georg von Békésy.[1]

1964 m. įkūrus visasąjunginę įrašų kompaniją „Melodija“ Vilniaus plokštelių studija perėjo jos žinion kartu su analogiškomis studijomis Maskvoje (centrinė „Melodijos“ studija), Leningrade, Tbilisyje, Taškente, Almatoje, Taline ir Rygoje. Įrašų studija „Melodijos“ padaliniu išbuvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje studija turėjo daugiakanalį magnetofoną, garso įrašymo pultą, didžiojoje įrašų salėje stovėjo du „Petrof“ ir „Bechstein“ firmų fortepijonai. Toks aprūpinimas technika buvo žymiai prastesnis nei centrinės studijos Maskvoje. Dėl miesto triukšmo įrašai Vilniaus plokštelių studijoje būdavo daromi vakarais, sesijos užtrukdavo iki nakties. Lietuvai atgavus nepriklausomybę plokštelių studija veikė iki 2004 m.[1]

Produkcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniaus plokštelių studijos produkciją sudarė muzikiniai įrašai, skaitovų įkalbėti literatūros kūriniai, liaudies pasakos vaikams, folkloro, restauracijos, metodinės mokomosios medžiagos ir specialių užsakymų įrašai. Įrašai buvo atliekami tik su LTSR kultūros ministerijos bei „Melodijos“ vadovybės pritarimu, daug dėmesio skirta tarybinei ideologijai.[1] Studija per metus įrašydavo 30-35 plokšteles, nors Lietuvai skirtas įrašų limitas buvo kiek didesnis, 38 vienetai. Dariaus Pocevičiaus skaičiavimu 1962-1991 m. plokštelių studija įrašė apie 1000 plokštelių.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]