Viešoji teisė

Viešoji teisė (lot. ius publicum) - teisės sistemos dalis; visuma teisės normų, reguliuojančių viešąjį administravimą, viešosios valdžios subjektų (ir jų institucijų) statusą, organizaciją, santvarką, subjektų tarpusavio santykius ir santykius su privatinės teisės (ius privatum) subjektais.

Skirstymas į viešąją ir privatinę teisę atsidaro senovės Romoje. Šiuolaikinėje teisės teorijoje viešoji teisė atribojama pagal reguliavimo metodą, dalyką; germaniškosios teisės valstybėse paplitusi Modifikuotoji subjektų teorija (Modifizierte Subjektstheorie), be to yra žinoma Subordinacijos teorija (Subordinationstheorie).

Požymiai

Reguliavimo metodas - imperatyvinis, būdingos imperatyvinės teisės normos. Teisinių santykių požymiai - subordinacija, pavaldumas, reguliatyvumas. Imperatyvių normų, t. y. tokių, kurios santykių dalyviams yra adresuojamos įsakmia forma, yra visoje teisės sistemoje - tiek privatinės, tiek ir viešosios teisės šakose. Viešosios teisės subjektai - viešieji juridiniai asmenys, privatūs asmenys.

Viešieji teisiniai santykiai gali susiklostyti tarp įvairių asmenų, netgi tarp privačių. Pavyzdžiui, įgyvendinant viešojo administravimo (viešąsias) funkcijas, jas įgalioti vykdyti yra ne tik viešosios valdžios subjektai, bet ir privatūs asmenys (Lietuvoje tokie asmenys - notaras, teismo antstolis). Tokiu atveju tarp privačių asmenų susiklosto ne privatiniai, bet subordinaciniai teisiniai santykiai, jei yra pagal atitinkamą kompetenciją yra vykdomas viešasis administravimas, valstybės pavestos funkcijos.

Šakos

• Konstitucinė teisė
• Baudžiamoji teisė
• Administracinė teisė
• Tarptautinė teisė
• Supranacionalinė teisė (ES teisė)
• Transnacionalinė teisė
• Darbo teisė (santykinai ir iš dalies)
• Proceso teisė (civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, konstitucinio proceso teisė).

Literatūra

• Kock/Stüwe/Wolffgang/Zimmermann: Öffentliches Recht und Europarecht. 3. Auflage. nwb, Herne 2004, ISBN 3-482-48343-4