Konstitucinė teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Pamatines konstitucines normas įtvirtina Pagrindinis Įstatymas – Konstitucija. Foto: ES Konstitucija Europai

Konstitucinė teisė (lot. constitutio – sudėjimas, sandara) – viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, reguliuojančių valstybinę santvarką, sistemą, jos institucijas bei sistemos narių teisinius santykius, įgyvendinant politinę valdžią, dalyvaujant valstybinėse struktūrose (tiesiogiai arba per atstovus, institucijas) valdant politinę organizaciją (valstybė, savivaldybė).

Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus ir piliečio teises ir laisves.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje – Gegužės 3-osios Konstitucija, 1791 m.
Pagrindinis straipsnis – Konstitucinės teisės istorija.

Teisės šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pamatinis teisės šaltinis – steigiamasis politinės organizacijos (valstybės, tarptautinės organizacijos) aktas – Konstitucija, Pagrindinis Įstatymas ar kt.

Pošakiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konstitucinės teisės pošakiai – rinkimų teisė, savivaldos teisė, konstitucinių institucijų teisė.

Konstitucinės teisės mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Konstitucionalistika.

Konstitucinės teisės mokslas, tiriantis konstitucines normas, – konstitucionalistika (konstitucinė teisėtyra).

Nacionalinė konstitucinė teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Nacionalinė teisė.

Europos Sąjungos konstitucinė teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Europos Sąjungos konstitucinė teisė.

Lietuvos konstitucinė teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos konstitucinė teisė.

Pilietybės teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Pilietybės teisė.

Žmogaus teisės ir laisvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Žmogaus teisės.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]