Vieškūnai
| Vieškūnai | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto XX a. 2-ojoje pusėje | ||||||
| 54°53′38″š. pl. 24°03′11″r. ilg. / 54.894°š. pl. 24.053°r. ilg. | ||||||
| Apskritis | ||||||
| Savivaldybė | ||||||
| Seniūnija | Petrašiūnų-Gričiupio seniūnija | |||||
| ||||||
Vieškūnai – buvęs kaimas Kauno miesto savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante, į rytus nuo Amalių ir į šiaurės rytus nuo Pažaislio, apsemtas Kauno marių. Stūkso Vieškūnų piliakalnis.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaimo vardas kildinamas nuo išnykusios pavardės Vieškūnas (plg. pavardę Vaiškūnas).[2] Tačiau yra versija, kad kilęs nuo žodžio „alkūnė“, kadangi Nemunas ties šia vieta darė vingį, o į upę įsiterpusi žemė buvo visiems gerai matoma, vieša, ir galėjusi būti vadinama „vieša alkūne“. Kaimą oficialiai panaikinant 1961 m. minima vietovardžio būdvardinė lytis Žemieji Vieškūnai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1933 m. kaime buvo Vieškūnų mokykla. Kaimas iškeldintas prieš 1960 m. pradėjus statyti Kauno vandens jėgainę, dėl ko atsidūrė Kauno marių dugne. Neužlietas liko tik Vieškūnų piliakalnis, aptiktas 1992 m.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 2000–2025 m. | Petrašiūnų seniūnija |
| nuo 2025 m. | Petrašiūnų-Gričiupio seniūnija |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| 1902 m.[3] | 1923 m.sur.[4] | ||
|---|---|---|---|
| 342 | 257 | ||
| |||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aleksandras Vanagas. Išnykę vietovardžiai. „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 83–86
- ↑ „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 85
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

