Venecijos Albanija

Venecijos respublika 1560 m. Venecijos Albanija parodyta rausva spalva piečiau Ragūzos respublikos, ties Kotoru.

Venecijos palikimas – katalikiška Šv. Jono bažnyčia Budvoje

Venecijos Albanija (it. Albania Veneta) – buvusios Venecijos respublikos valdos Juodkalnijos Adrijos jūros pakrantėje. Kaip ir šiauriau buvusi Dalmatija ir Jonijos salos priešais Graikijos pakrantę, Venecijos Albanija buvo atskiras administracinis vienetas, kurį valdė Kotore rezidavęs proveditorius. Teritorija aplink Kotoro įlanką Venecijos valdžioje išbuvo nuo 1420 m. iki 1797 m., nors jos sienos laikui bėgant keitėsi. Venecijos Albanija, su savo gerai įtvirtintomis pakrantės gyvenvietėmis buvo svarbus kovos su Osmanų ekspansija palei Adrijos jūros pakrantę forpostas. Pradžioje apėmė dabartinės šiaurinės Albanijos ir Juodkalnijos pakrantes, bet 1571 m. Albanijos ir pietų Juodkalnijos pakrantes užėmė Osmanų imperija.

Pavadinimas ir geografija

Žodis Veneta itališkame pavadinime Albania Veneta atsirado tam, kad atskirtų nuo osmanams priklausiusios Albanijos, kuri itališkai buvo vadinama Albania Ottomana ir driekėsi nuo Kosovo iki pietų Albanijos.

Venecijos valdos driekėsi nuo pietinės Dubrovniko (Ragūzos) respublikos ribos iki Duresio Albanijos pakrantėje. Venecijai priklausiusi teritorija niekada nesidriekė gilyn į žemyną daugiau nei 20 km nuo Adrijos jūros. 1571 m. Venecija prarado šiaurinę Albaniją ir pietinę Juodkalniją, jas užėmė Osmanų imperija, o Venecijos Albanijos pietinė riba pasislinko iki Kufino kaimo ties Budva.

Venecijos Albanijos centras buvo Kotoro įlankos apylinkės ir apėmė Kotorą, Risaną, Perastą, Tivatą, Herceg Novį, Budvą ir Sutomorę.

Istorija

Provincijos įkūrimas ir plėtra

Venecija nuo X a. dažnai imdavo valdyti mažus pietinės Dalmatijos kaimus. XIV–XV a. sandūroje Venecijos respublika ėmė plėsti savo teritoriją Balkanų pusiasalio Adrijos jūros pakrantėje. Venecijiečiams pavyko į savo valdžią paimti visus svarbesnius Dalmatijos miestus prie Kotoro įlankos ir toliau į pietus iki Duresio, išskyrus Ragūzą. Svarbiausiu Venecijos Senato tikslu buvo sukurti nepertraukiamą atsparos punktų ir uostų grandinę, kuri leistų užtikrinti jūros kelio į Levantą apsaugą. Šalia nuo seno besitęsiančio varžymosi su Vengrijos karalyste, nuo kurios Dalmatijos miestai buvo daugiau ar mažiau priklausomi, svarbią įtaką Venecijos plėtrai turėjo prielaida, kad mažosios Albanijos, Juodkalnijos ir Hercegovinos kunigaikštystės ilgai negalės atsilaikyti prieš Osmanų spaudimą. Dėl to Venecijoje buvo nuspręsta užimti pakrantės miestus, kol į juos kojos neįkėlė Osmanai.

Pirmieji užimti miestai buvo Duresis (1392 m.) ir Škoderis (1396 m.), o per tolimesnius 50 metų visi pakrantės miestai iki Kotoro įlankos buvo užvaldyti venecijiečių: Kotoras, Risanas, Perastas ir Tivatas (1420-21 m.), Budva (1442 m.), Ulcinis, Sveti Stefanas, Baras su Sutomore ir Petrovacas bei Ležė. Kuriam laikui buvo užimtos ir vietovės krašto gilumoje, pvz., prie Škoderio ežero arba Krujė pilis.

Venecijiečiai sparčiai asimiliavo dalmatų kalbą į venetų kalbą.

Teritorijos apie Kotorą nuo 1420 iki 1797 m. buvo Venecijos Albanija, Venecijos respublikos provincija.

XV a. osmanams ėmus užkariauti Balkanus Dalmatijoje ėmė gausėti krikščionių slavų. XVII a. pabaigoje romaniškai kalbantys gyventojai istorinėje Venecijos Albanijoje jau buvo mažuma.

Provincijos panaikinimas

1797 m. Prancūzijos imperija užkariavo ir likvidavo Venecijos respubliką. Venecijos Albanija tapo Italijos karalystės dalimi. 1809 m. šios žemės buvo prijungtos prie Prancūzijos Ilyrijos provincijų, o 1814 m. – prie Austrijos imperijos.

Gyventojai

Pietinėje Venecijos Albanijos dalyje aplink Ulcinį ir Diuresį gyveno albanai. Aplink Kotorą gyveno slavai ir italai, šios žemės buvo daugiausia katalikiškomis.