Velsiečių kolonijos Argentinoje

Velsiečių kolonijos Argentinoje dar vadinamos E Vladva (val. Y Wladfa 'nausėdija') – XIX a. vid. – XX a. pr. vykęs velsiečių (valų) migravimas į pietų Argentinos žemes Patagonijoje, dabartinėje Čubuto provincijoje.

XIX a. valų kongregacionalistų pastorius ir valų kultūros propaguotojas Maiklas D. Džonsas iškėlė siekį įkurti tokią velsiečių koloniją, kurioje valų kalba ir kultūra galėtų laisvai vystytis. Jis pastebėjo, kad velsiečiai, persikėlę gyventi į JAV netrunka prarasti savo gimtąją kalbą ir tampa anglakalbiais. Užtat, jis nusprendė, kad tokia kolonija galėtų būti įkurta Patagonijoje, kur anglų kalba nebuvo vyraujanti (prieš tai jis svarstė steigti koloniją Australijoje). Patagonijos variantą jis pasirinko todėl, kad Argentinoje valai būtų didesnėje izoliacijoje nuo kitų tautų, be to, pati Argentinos valdžia išskyrė 260 km² žemės prie Čubuto upės kolonijai steigti. Argentina tuo metu faktiškai dar nevaldė didelių Patagonijos plotų, todėl jiems buvo svarbu ten steigti kolonijas, nes į šias žemes pretenzijas reiškė Čilė.

1862 m. velsiečių delegacija, kurios nariais buvo seras Lovas Džonas Paris (Love Jones-Parry) ir Liuisas Džonsas (Lewis Jones) nuvyko į Buenos Aires, kur kolonijos steigimo klausimą aptarė su Argentinos vidaus reikalų ministru Giljermu Rosonu, o vėliau išvyko į Patagoniją apžiūrėti paskirtų žemių. Jie pasiekė dabartinio Puerto Madrino vietą. Nusprendę, kad žemės tinkamos, jie 1865 m. surinko naujakurių grupę. Laivu Mimosa išplaukė 153 valų naujakuriai, daugiausia iš pietų Velso angliakasių miestų ir Anglijos didmiesčių.^[1] Tarp kolonistų vyravo amatininkai ir darbininkai, o valstiečių buvo vos keletas.

Atvykę į Čubutą, valų naujakuriai nusivylė rastomis žemėmis. Ten vyravo skurdžios pusdykumės, kur trūko gėlo vandens ir dirbamos žemės. Tarp visų atvykėlių tebuvo vienas žmogus, nors kiek nusimanantis apie mediciną, todėl dalis žmonių susirgo arba mirė. Valai kreipėsi į Jungtinės Karalystės valdžią, kad juos perkeltų į Folklando (Malvinų) salas, tačiau atsakymo nesulaukė. Pasiekę Čubuto slėnį, jie įkūrė Rosono koloniją. Dėl potvynių ir menko lietaus dalis derliaus pražuvo, tačiau vėliau naujakuriai įrengė irigacinę sistemą ir užaugino gerą derlių. Kadangi seklia Čubuto upe laivyba nebuvo įmanoma, iškilo poreikis įrengti patogų susisiekimą su jūros pakrante. Tam 1888 m. pradėtas tiesti Centrinis Čubuto geležinkelis. Prie jo galo pajūryje ėmė augti Puerto Madrino uostas, giliau sausumoje įsteigta Trelju kolonija.^[2] 1886 m. į Čubutą laivu Vesta atplaukė dar 465 valai. 1868 m. pradėta leisti spauda valų kalba (trumpai gyvavę laikraščiai Y Brut, Ein Breiniad, nuo 1891 iki 1961 m. leistas Y Dravod).

XIX a. devintajame dešimtmetyje daugelis derlingų Čubuto žemupio slėnio žemių jau buvo kolonizuota. Valai ėmė ieškoti naujų plotų, kur galėtų įsikurti. 1885 m. grupė naujakurių kartu su Čubuto gubernatoriumi Luisu Chorche Fontana (Luis Jorge Fontana) surengė ekspediciją į Andų pašlaites, kur rado derlingų žemių. 1888 m. jose įsteigta Spalio 16-osios kolonija (Colonia 16 de Octubre) aplink kurią vėliau išaugo dabartiniai Eskelio ir Trevelino miestai.

XIX a. pab. – XX a. pr. dalis valų kolonistų buvo nepatenkinti padėtimi. Upės potvyniai nuniokojo Rosono ir Gaimano kolonijas, trūko dirbamos žemės plotų, o Argentinos vyriausybė ėmė šaukti valų vyrus į kariuomenę ir sekmadieniais rengti pratybas (tas papiktino sekmadienius švenčiančius religingus valus). 1902 m. 234 žmonės išvyko į Liverpulį, iš kurių dauguma atsidūrė Kanadoje (Saskačevane), dalis grįžo į Čubutą, bet vėliau migravo į Australiją. Kiti persikėlė į Rio Negro provinciją. Daugelis išvykusiųjų buvo iš vėliau atvykusiųjų valų, kuriems nepavyko rasti tinkamų žemių. Nepaisant to, velsiečiai toliau migravo į Patagoniją: 1886–1911 m. atvyko ~1000 žmonių.

Po 1914 m. į Čubutą kėlėsi daugiausia kitų Europos tautų atstovai, daugiausia italai, todėl valai netruko tapti mažuma. Iki maždaug 1930 m. jie turėjo kooperatyvą Cwmni Masnachol Camwy, kuris valų ūkiuose užaugintą derlių pardavinėjo Buenos Airėse, tačiau Didžioji depresija jo veiklą sužlugdė.

Valų kalba palaipsniui nunyko – nors, skaičiuojama, kad yra ~70 000 Patagonijos velsiečių,^[3]^[4] valų kalbą vartoja ~1500–5000^[5] žmonių (dvikalbiai). Treveline, Trelju, Gaimane ir kitur kasmet vyksta valų poezijos ir muzikos festivalis Eistetvodas (Eisteddfod).^[6] Trelju, Gaimane ir Treveline veikia dvikalbės velsiečių pradinės mokyklos. Nuo XX a. pab. Jungtinės Karalystės įstaigos bendradarbiauja su Argentinos valais – organizuoja koncertus, šventes, tiria ir gaivina kalbą.