Vežimėlių akmenslydis
Vežimėlių akmenslydis – fizinę judėjimo negalią turinčių sportininkų žaidžiamas akmenslydis, viena iš sporto šakų, įtrauktų į žiemos parolimpinių žaidynių programą.
Žaidimą prižiūri ir vysto Pasaulio akmenslydžio federacija WCF. Jos taisyklės numato, kad vežimėlių akmenslydį gali žaisti asmenys, kurie dėl savo negalios kasdien naudojasi neįgaliųjų vežimėliais, gebantys panaudoti jėgą stumti įrankiams, toleruojantys šaltį ant ledo. Komandas turi sudaryti mišrios sudėtys – vyrai ir moterys. Nuo 2010 m. balandžio Federacija uždraudė elektrinių vežimėlių naudojimą WCF varžybose.
Vežimėlių akmenslydis žaidžiamas įprastoje akmenslydžio ledo aikštelėje. Žaidimas trunka 8 kėlinukus, kiekvienos komandos žaidimui skiriamos 68 min. su minutine pertrauka. Neįgaliųjų rungtynėse akmenys paleidžiami į taikinį iš tvirtai stovinčio vežimėlio, kurį paprastai prilaiko kitas žaidėjas iš už nugaros. Akmuo pastumiamas ranka, persisvėrus per vežimėlio kraštą arba tam tikslui skirta lazda, kurios gale įtaisytas griebtuvas tinkamam kontaktui su akmens rankena. Akmens slydimo greičiui padidinti ledas prieš akmenį šluotele netrinamas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vežimėlių akmenslydį pradėta žaisti Europoje XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nuo 2002 m. – Šiaurės Amerikoje. 2002 m. Šveicarijos Sursee mieste įvyko pirmasis pasaulio čempionatas, kurio finale šeimininkų komandą 7-6 nugalėjo kanadiečiai. Neįgaliųjų akmenslydis tapo parolimpine sporto šaka Turine (Italija). Šiose žaidynėse 2006 m. nugalėjo Kanados komanda.
Šalių užimtos vietos parolimpinėse žaidynėse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
