Vasilijus Maksimovas
Vasilijus Maksimovas | |
---|---|
![]() | |
Gimė | 1844 m. sausio 29 d. Sankt Peterburgo gubernija, Rusijos imperija ![]() |
Mirė | 1911 m. gruodžio 1 d. (67 metai) Sankt Peterburgas, Rusijos imperija ![]() |
Organizacijos | Kilnojamųjų dailės parodų draugija |
Alma mater | Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija |
![]() |
Vasilijus Maksimovas |
Vasilijus Maksimovičius Maksimovas (rus. Васи́лий Максимо́вич Макси́мов, 1844 m. sausio 29 d. – 1911 m. gruodžio 1 d.) – rusų tapytojas, žymus Kilnojamųjų dailės parodų draugijos narys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė valstiečių šeimoje Sankt Peterburgo gubernijos Lopino kaime. Anksti tapęs našlaičiu, jis dirbo ikonų tapybos dirbtuvėje, kur pirmą kartą išmoko tapyti. 1863 m. įstojo į Peterburgo imperatoriškąją menų akademiją. Studijuojant Maksimovas nutapė paveikslą „Sergantis vaikas“ (1864 m.), už kurį gavo Akademijos aukso medalį.
Per trejus metus jis baigė visus akademijos kursus. 1865 m. Maksimovas atsisakė dalyvauti konkursuose dėl Akademijos didžiojo aukso medalio ir teigė, kad jam nereikia studijuoti užsienyje (tai buvo premijos dalis), o verčiau studijuoti Rusijos kaimus. Baigęs akademiją persikėlė į Šubino kaimą Tverės gubernijoje, kur tapė valstiečių gyvenimą, užsidirbdamas pinigų kaip kunigaikščių Goleniševų-Kutuzovų (Michailo Ilarionovičiaus Kutuzovo palikuonių) tapybos mokytojas.
Jo paveikslas „Senelės pasakos“ (1867 m.) buvo parodytas Imperatoriškosios menų skatinimo draugijos parodoje, kur buvo apdovanotas ir nupirktas Pavelo Tretjakovo. 1872 m. buvo priimtas į peredvižnikų draugiją ir netrukus tapo vienu žymiausių jos narių. Ilja Repinas apibūdino Vasilijų Maksimovą kaip „nepajudinamą akmenį peredvižnikų pamatuose“.
Per paskutiniuosius dvidešimt jo gyvenimo metų realistinė tapyba išėjo iš mados. Maksimovas vis dar tapė beveik vien tik valstiečių gyvenimo scenas, kurios beveik neturėjo pirkėjų. Tapytojas nugyveno skurdų bei ligotą gyvenimą ir galiausiai mirė 1911 m. Sankt Peterburge.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Suskilusi šeima, 1871 m.
-
Berniukas mechanikas, 1871 m.
-
Į valstiečių vestuves atvyksta burtininkas, 1875 m.
-
Sergantis vyras, 1881
-
Viskas liko praeityje, 1889 m.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Леонов А. И. Василий Максимович Максимов. Москва, 1951
- Максимов Василий Максимович // Большая советская энциклопедия : в 30 т. / гл. ред. А. М. Прохоров. — 3-е изд. — М. : «Советская энциклопедия», 1969—1978.
- Максимов Василь Максимович // Українська радянська енциклопедія : у 12 т. / гол. ред. М. П. Бажан ; редкол.: О. К. Антонов та ін. — 2-ге вид. — К. : Головна редакція УРЕ, 1974–1985.
- Леонов А. И. Василий Максимович Максимов / А. И. Леонов // Русское искусство : очерки о жизни и творчестве художников. Вторая половина девятнадцатого века : в 2 т. / под ред. А. И. Леонова. — М. : Искусство, 1962. — Т. 1. — С. 227–264. — 692 с. : ил. — 20 000 экз. — OCLC 71538004.