Vambutai
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
| Vambutai | |
|---|---|
 | |
| Kilmė | bajorai |
| Pradininkas | Vembutas Ruškaitis |
| Laikotarpis | XIII-XIX a. |
| Šalys | LDK |
| Dvarai | Birikiai, Birkėnai, Dieventiškės, Goriškės, Kontrimaičiai, Krištopaičiai, Neižūnai, Vambutiškės, Birikiai, Birkėnai Dieventiškės, Goriškės, Kontrimaičiai, Krištopaičiai, Neižūnai, Vambutiškės, Viešvėnai, Žukiškės. |
Vambutas - lietuviška vyriškos giminės pavardė. Istorijos bėgyje buvo bandyta Vambuto pavardę keisti, kad ji skambėtų rusiškai ar lenkiškai, priklausomai nuo to, kieno įtakoje tuo ar kitu laikotarpiu buvo Lietuva. Kiti šaltiniai nurodo: Vambut, Vambutt, Wambut, Vembūtas, Vonibut. Pavardžių žodyne aiškinama - "Sudurtinė pavardė iš *Van-butas".
Vambutai - viena iš bajoriškų giminių, žinoma nuo XIII amžiaus, - tą mini istoriniai šaltiniai,[1] naudojo herbą P o g o n i a IV.[2]
Giminės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Giminės protėviu – pradininku laikytinas aukštaičių (Upytės pavieto) kunigaikštis Vembutas Ruškaitis, minimas 1219 m. Mindaugo sutartyje su Voluinės kunigaikščiu . Šiai giminei praradus politinę galią, jos nariai atsidūrė paprastų karių, o vėliau bajorų statuse.[3]
„Kunigaikščių Vambutų reikšmė vėlyvesniame Lietuvos gyvenime sumažėjo. Jie ilgainiui tapo eiliniais bajorais - dvarininkais. Istoriko ir rašytojo Simono Daukanto brolis Aleksandras, studijavęs mediciną Vilniaus universitete, 1830 m. sausio 26 d. padavė prašymą Vilniaus bajorų deputacijai, nes norėjo gauti bajorystės dokumentus. Jo sudarytoje Daukantų giminės genealogijoje sakoma, kad, 1660 m., sudegus Jokūbo Daukanto namams ir turtui, jo nepilnamečiai vaikai Jonas ir Simonas Kazimieras už skolas užstatė Dabikinės dvarą Jonui Vambutui (gimęs 16 a. vid.)." [4]
Istorinės vietovės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Telšių apylinkėse netoli Viešvėnų yra Vembūtų kaimas (per 500 gyventojų, turinčių balsavimo teisę), o vos keli kilometrai nuo Varnių, - Vembūtų piliakalnis, kuris dabar yra dalis Varnių regioninio parko. Žemaičių ALKA muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius detaliai aprašo šį piliakalnį [5]. Istorikai Adomas Butrimas ir Kazys Misius 2001 m. leidinyje „Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai“ rašė, kad XIII amžiuje paminėtas Vembutas gali būti siejamas su XV šimtmečio Vambutų žeme ir dvarais netoli Viešvėnų.[6]
2003 m. Viešvėnai atšventė 750 metų jubiliejų. Ta proga tautodailininkas Adolfas Gedvilas pastatė drožtą medinį stogastulpį. Spaudoje buvo rašoma, kad šis stogastulpis skirtas kunigaikščiui Vambutui.[7]
Valdos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal A.Boniecki [1] 1529 m. karalius Žygimantas padovanojo žemės broliams Kontrimams Telšių paviete. Vietovė pagal jų pavardę buvo pavadinta Kontrimaičiais (arba Kontrimiškėmis). Petro Kontrimo sūnus Povilas 1598 m. dovanojo sūnui Razmusui puse Kontrimų žemės. Razmuso sūnus Jonas 1649 m. Bortuliškes pardavė Vambutui. Bet yra žinoma, kad Jokūbas Vambutovičius Vambutas (Jono Vambuto sūnus) su žmona Kristina Janavičiūte 1617 m. gegužės 29 d. nusipirko Krištopaičių ir Žukiškių dvarus iš Andriaus ir Sofijos Kristopaičių Viešvėnų valsčiuje.[8]
Ateinančios kartos paveldėjo, pirko, pardavinėjo savo žemes. Jokūbo sūnus Merkelis su žmona Marija 1642.01.10. pirko iš Augusto ir Jadvygos Mitkevičių dvarus: Kontrimaičiuose, Užupiuose, Dievaitiskėse.[8]
Genealogija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Merkelis (Jokūbo Vambutoviėiaus Vambuto sūnus), pirmasis pasivadino Vambutu (prieš tai kiti save vadino Vambutovič Vambut), vedęs du kartus, turėjo tris sūnus; Jurgį, Danielių ir Mykolą. 1686 m. Merkelis nusigyveno, iš tėvo palikimo Jurgiui liko Vambutiškės (Vambutai), Goriškės (Tariškės), Krištopaičiai (Krištofaitiškės) Viešvėnų valsčiuje, Danieliui ir Mykolui - Kontrimiškės, Neižūnai ir Birkėnai Telšių valsčiuje.
Jurgis turėjo keturis sūnus, iš pirmos santuokos su Marijona Vaitkevičiūte - Vincentą ir Jokūbą, iš antrosios su Konstancija Volochavičiūte – Pranciškų ir Teodorą. Vedęs antrą kartą labai sirgo, norėjo būti palaidotas Telšių bažnyčios kapinėse giminės rūsyje priešais šv. Pranciškaus paveikslą. 1692.05.28. patvirtino testamentą: pirmajai žmonai ir jų vaikams Jokūbui ir Vincentui užrašė Vambutus, Viešvėnus, Krištopaičius, Kontrimiškes.[9]
Visą kitą, ką įsigijo kartu gyvendami (Kontrimaičių, Užupio, Devailiškių ir Birikių dvarus), paliko savo antrajai žmonai Konstancijai Volochovičiūtei ir jų vaikams Pranciškui ir Teodorui, kurie savo dalį gavo pinigais. Pastatai, daržai, laukai, ganyklos, miškai, auksas, varis, sidabras po jos mirties turėjo atitekti jos vaikams. Vincentui paliko baudžiauninką Varfalamiejų Kliaumą, o Jokūbui – Zigmundą Kliaumą. Pagal testamentą po Jurgio antros žmonos mirties keturi vaikai turėjo viską pasidalinti, pinigai turėjo būti laikomi pas du žydus, kol jie subręs. Žmonos Konstancijos, Pranciškaus bei Teodoro globėjais buvo paskirti Danila Bialodoras (seniūnas), Dirvian Fiodoras Steponas Bielevičius ir Vladislovas Velchovičius.
Iš Vincento ir Jokūbo ilgainiui susiformavo dvi genealoginės šakos, kurios kaip palikimą gavo Vambutus, Viešvėnus, Krištopaičius, Kontrimiškes.
Bajorystės patvirtinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1798 m. tvirtinta bajorystė trims Vambutams Telšiuose, nėra vardų.[10]
- Vambutų giminės bajorystės bylos buvo svarstomos Heraldikos departamente: 1765.10.10; 1797; 1811; 1816; 1819.12.22; 1834.01.20; 1889.09.27; 1999.09.11; 2003.06.08; 2005.04.30. 1819 m. gruodžio 22 d. ne visi dokumentai buvo pristatyti ir ne visi žmonės įtraukti, todėl 1834 m. bajorystė peržiūrima pakartotinai. Byloje rasti dokumentai: 1833.12.12. - iš archyvo ir 1833.12.13 - iš Šiaulių Romos Katalikų Konsistorijaus, kad sudegė Felikso ir Tado metrikai (Jurgio Vambuto, Antano brolio, šaka). Kai kuriems jos atstovams bajoro titulas patvirtintas 1835 m. rugpjūčio 31 d. įsaku Nr.9768. Tačiau Felicijono Vambuto ir jo sūnų Ignoto ir Petro Povilo (jie turėjo pristatyti papildomus dokumentus ir tai buvo padaryta 1838 m. sausio 29 d.) byla pagal 1840 m. gruodžio 31 d. įsaką Nr.13179 buvo grąžinta Susirinkimui, kad šis patvirtintų jų autentiškumą. Patvirtinta Sankt Peterburgo kopija išduota 1841 m. rugsėjo 22 d. 1835.12.23. įrašas - Vambutų giminė valdė dvarus nuo seno ir niekada nemokėjo pagalvės mokesčio, tai patvirtinta 1811, 1816, 1834 metais.
- 1879.12.22. patvirtinta, kad Tadas, Feliksas (sūnus Jurgio) su savo vaikais, Dementijus, Vikentijus, Jurgis ir Jokūbas (sūnūs Antano) su savo vaikais, Matas ir Felicijonas, Mykolo su savo vaikais ir kt. yra senos lenkų bajorų giminės, gyvenančios Žemaitijos kunigaikštystėje daugiau kaip 300 metų, dalyvavo valstybės valdyme, valdė daug žemių ir nemokėjo pagalvės mokesčio. Keičiantis santvarkai, neteko savo dokumentų.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ E. Gudavičius, Mindaugas, Istorijos institutas, Vilnius, 1998, p. 118. / Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. - Vilnius: Vaga, 2000, p.185; / Butkevičienė B., Gricius V. Mindaugas – Lietuvos karalius. – Mokslas ir gyvenimas, 2003, nr.7, p.4
- ↑ 1832.11.24. dokumente (patvirtintas 25 d. Šiaulių valsčiaus teisme) nurodoma, kad Vambutams priklausė: Svirbutai, Groblaukis, Girlaukis (Šiaulių valsčiuje). Pažymima, kad Vambutų giminė naudoja herbą „Pogonia 4“ pagal K. Niesieckio aprašymą.
- ↑ Lietuvos valstybės naujasis archyvas: LBKS archyvas, Audronės Musteikienės legitimacijos byla Nr. 845
- ↑ Normantas J. Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai. – Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2001, p.112
- ↑ (Kasparavičius S. Kunigaikščio Vykinto pilies beieškant. – Žemaičių žemė, 2001/1, p.11)
- ↑ Butrimas A., Misius K. Viešvė, Viešvėnų žemė, valsčius, tijūnija ir seniūnija, // Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai, Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius. p. 22-43.
- ↑ (Jackutė D. Prisiminta praeitis, dabartis ir pasidžiaugta darbais, Katutytė L. Ant Viešvės upelio kranto. – Telšių žinios, 2003-09-19)
- ↑ 8,0 8,1 Rusijos valstybės istorijos archyvas, f.1343, ap.239
- ↑ Rusijos valstybės istorijos archyvas, f.1343, ap.8, b.239, l.47
- ↑ LVIA F.391 Ap 6. B.7 L.209
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
LIETUVOS BAJORAI: enciklopedinis leidinys, I tomas
Tinklapis www.vambutai.eu (kol autorė Audronaša bus gyva). Tinklapio medžiagą panaudojo Grzegorz Biaszczyk knygoje HERBARZ SZLACHTY ŽMUDZKIEJ Tom VI, skyrius WAMBUT (WANBUTOWICZ).