Vambutai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vambutai
Vambutų herbas
Pogonia IV
Pogonia IV
Gimė Nežinoma


 Delete Article Alert.svg  Siūloma ištrinti šitą straipsnį kaip netinkamą Vikipedijai.
Priežastis nesukonkretinta, bet gali būti nurodyta istorijoje ar aptarime.
Jei dėl trynimo vyksta diskusija, netrinkite kol bus priimtas atitinkamas sprendimas
 Crystal Clear app logout.png  Straipsnis turėtų prasidėti aiškiu apibrėžimu.
Jei galite, apibrėžkite straipsnio dalyką, pagrindinę sąvoką.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vambutai - viena iš bajoriškų giminių, žinoma nuo XIII amžiaus, - tą mini istoriniai šaltiniai[1].

herbas P o g o n i a IV

Giminės protėviu – pradininku laikytinas aukštaičių (Upytės pavieto) kunigaikštis Vembutas Ruškaitis, minimas 1219 m. Mindaugo sutartyje su Volynės kunigaikščiu. Matyt, vėliau šiai giminei praradus politinę galią, jos nariai atsidūrė paprastų karių, o vėliau bajorų statuse[ii].

„Kunigaikščių Vambutų reikšmė vėlyvesniame Lietuvos gyvenime sumažėjo. Jie ilgainiui tapo eiliniais bajorais - dvarininkais. Istoriko ir rašytojo Simono Daukanto brolis Aleksandras, studijavęs mediciną Vilniaus universitete, 1830 m. sausio 26 d. padavė prašymą Vilniaus bajorų deputacijai, nes norėjo gauti bajorystės dokumentus. Jo sudarytoje Daukantų giminės genealogijoje sakoma, kad, 1660 m., sudegus Jokūbo Daukanto namams ir turtui, jo nepilnamečiai vaikai Jonas ir Simonas Kazimieras už skolas užstatė Dabikinės dvarą Jonui Vambutui."[i]

Telšių apylinkėse netoli Viešvėnų yra Vembūtų kaimas (per 500 gyventojų, turinčių balsavimo teisę), o vos keli kilometrai nuo Varnių, - Vembūtų piliakalnis, kuris dabar yra dalis Varnių regioninio parko. Žemaičių ALKA muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius detaliai aprašo šį piliakalnį[ii]. Istorikai Adomas Butrimas ir Kazys Misius 2001 m. leidinyje  „Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai“ rašė, kad XIII amžiuje paminėtas Vambutas gali būti siejamas su XV šimtmečio Vambutų žeme ir dvarais netoli Viešvėnų.

Pagal A.Boniecki[i] 1529 m. karalius Žygimantas padovanojo žemės broliams Kontrimams Telšių paviete. Vietovė pagal jų pavardę buvo pavadinta Kontrimaičiais (arba Kontrimiškėmis). Petro Kontrimo sūnus Povilas 1598 m. dovanojo sūnui Razmusui puse Kontrimų žemės. Razmuso sūnus Jonas 1649 m.  Bortuliškes pardavė Vambutui. Bet yra žinoma, kad  Jokūbas Vambutovičius Vambutas  su žmona Kristina Janavičiūte 1617 m. gegužės 29 d. nusipirko  Krištopaičių ir Žukiškių dvarus iš Andriaus ir Sofijos Kristopaičių Viešvėnų valsčiuje[ii].

Ateinančios kartos paveldėjo, pirko, pardavinėjo savo žemes.

Jokūbo sūnus Merkelis  su žmona Marija 1642.01.10. pirko8 iš Augusto ir Jadvygos Mitkevičių dvarus: Kontrimaičiuose, Užupiuose, Dievaitiskėse.

Istorijos bėgyje Vambutų pavardę  bandyta  keisti, kad ji skambėtų rusiškai ar lenkiškai, priklausomai nuo to, kieno įtakoje tuo ar kitu laikotarpiu buvo Lietuva,  o ir dabar palikuonys, gyvenantys  Vokietijoje, vadina save Wambutt. Merkelis, pirmasis pasivadino Vambutu (prieš tai kiti save vadino Vambutovič Vambut), vedęs du kartus, turėjo tris sūnus; Jurgį, Danielių ir Mykolą.  1686 m. Merkelis nusigyveno, iš tėvo palikimo Jurgiui liko Vambutiškės (Vambutai), Goriškės (Tariškės), Krištopaičiai (Krištofaitiškės) Viešvėnų valsčiuje, Danieliui ir Mykolui - Kontrimiškės, Neižūnai ir Birkėnai Telšių valsčiuje.

Jurgis turėjo keturis sūnus, iš pirmos santuokos su Marijona Vaitkevičiūte - Vincentą ir Jokūbą, iš antrosios su Konstancija Volochavičiūte – Pranciškų ir Teodorą. Vedęs antrą kartą labai sirgo, norėjo būti palaidotas Telšių bažnyčios kapinėse giminės rūsyje priešais šv. Pranciškaus paveikslą.  1692.05.28. patvirtino testamentą: pirmajai žmonai ir jų vaikams Jokūbui ir Vincentui užrašė Vambutus, Viešvėnus, Krištopaičius, Kontrimiškes [i]. Visą kitą, ką įsigijo kartu gyvendami (Kontrimaičių, Užupio, Devailiškių ir Birikių dvarus), paliko savo antrajai žmonai Konstancijai Volochovičiūtei ir jų vaikams Pranciškui ir Teodorui, kurie savo dalį gavo pinigais. Pastatai, daržai, laukai, ganyklos, miškai, auksas, varis, sidabras po jos mirties turėjo atitekti jos vaikams. Vincentui paliko baudžiauninką Varfalamiejų Kliaumą, o Jokūbui – Zigmundą Kliaumą. Pagal testamentą po Jurgio antros žmonos mirties keturi vaikai turėjo viską pasidalinti,  pinigai turėjo būti laikomi pas du žydus, kol jie subręs. Žmonos Konstancijos,  Pranciškaus bei Teodoro globėjais buvo paskirti Danila Bialodoras (seniūnas), Dirvian Fiodoras Steponas Bielevičius ir Vladislovas Velchovičius.

Vincento ir Jokūbo ilgainiui susiformavo dvi genealoginės šakos.

Šaltiniai

1. Gudavičius E. Mindaugas, Istorijos institutas, Vilnius, 1998, p. 118 ;


[i] 1692.05.28,   patvirtinta Žemaitijos teisme, Rusijos valstybės archyvas F.1343 Ap. 8 B. 239 L.47


[i]  A.Boniecki, Herbarz Polski: wydanie nowe, elektroniczne http://vambutai.antiques.lt/en/beginning.htm

[ii]  Rusijos valstybės archyvas F. 1343 AP.239.


[i]  Iš viešvieniškių atsiminimų VAMBUTAI, Juozas Normantas, Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai, Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius,112 psl.

[ii] Kasparavičius S. Kunigaikščio Vykinto pilies beieškant, Žemaičių žemė, 2001/1, psl.11.

[iii] Butrimas A., Misius K. Viešvė, Viešvėnų žemė, valsčius, tijūnija ir seniūnija, // Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai, Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius. p. 22-43.


[i] Gudavičius E. Mindaugas, Istorijos institutas, Vilnius, 1998, p. 118 ;

Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, Vaga, Vilnius, 2000, p. 185;

Butkevičienė B., Gricius V. Mindaugas – Lietuvos karalius, Mokslas ir Gyvenimas 2003, Nr. 7, p. 4.