Valiutų kursas

Valiutos kursas – kaina, mokama šalies valiuta už kitos šalies piniginį vienetą (kartais už 100 ar net daugiau vienetų).

Pinigų keitimas

Pinigų keitimo punktai ar bankai nurodo, kiek nacionalinės valiutos reikės mokėti perkant ir kiek bus mokama parduodant vieną vienetą (jei kitų valstybių valiuta labai smulki, tai vietoje vieno vieneto nurodoma 100 ar daugiau vienetų) kitos valiutos. Kartais nurodoma ne nacionalinės valiutos vieno vieneto, o 100 ar dar daugiau vienetų kaina kitų valstybių valiutų atžvilgiu. Lietuvoje pinigų keitimu gali užsiimti tik bankai.

Jei pinigai greitai praranda savo vertę, jų bus norima atsisakyti, juos stengiantis pakeisti į kitus pinigus ar išleisti; kartais nacionalinė valiuta valstybėje iš dalies ar visai užleidžia vietą kitų valstybių pinigams. Dažnai tvirtą kursą turintys pinigai vadinami konvertuojama valiuta. Tolimų ir mažų valstybių valiutomis, kurių rečiau kam prireikia, bei greitai vertę prarandančiais pinigais nelabai kas nori prekiauti.

Valiutų kursai

Šiais laikais valstybės stengiasi reguliuoti savo valiutos kursus. Valstybės siekia išlaikyti savo valiutą stabilią ir savo gyventojų perkamąją galią, sumažinti savo valiutos kursą kitų valiutų atžvilgiu, sumažinti valstybėje gaminamų prekių kainas ir taip pakelti savo ūkio konkurencingumą.

Valiutų kursai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausias – kurso pastovumas. Kursai skirstomi į pastovius ir svyruojančius. Praktikoje labai sunku nustatyti, ar tai pastovus, ar svyruojantis kursas.

Galima išskirti keturias pastovaus kurso formas:

1. Pastovus valiutos kursas, išlaikomas nepriklausomais nuo ūkio būklės, infliacijos ar bedarbystės. Dar sakoma, kad valiuta susieta su kita valiuta. Lietuvos litas 1994-2002 m. buvo susietas su JAV doleriu, nuo 2002 m. – su euru.
2. Pastovių valiutų kursų sistema, įvesta po Antrojo pasaulinio karo Bretton Woods sistemos rėmuose, atmetė tvirtų kursų idėją ir suteikė galimybę pakeisti pinigus nesant mokėjimo balanso pusiausvyros.
3. Pastovių kursų sistema su toleruojama pokyčių marža, kuri leidžia eliminuoti trumpalaikes problemas mokėjimų balanse. Tokią sistemą įpareigoja Tarptautinis valiutos fondas, tada svyravimo marža buvo nustatyta 1 % į abi nustatyto pariteto puses, o paskui padidinta iki 4,5 %.
4. Pastovių kursų su leidžiamu nedideliu pariteto pasikeitimu sistema, pvz., 1 % kas mėnesį ar 5 % per ketvirtį. Tokia sistema yra artimiausia svyruojantiems kursams. Jinai dar vadinama slankiu kursu. Tokia sistema naudojama didesnės infliacijos laiku ir suteikia didesnę laisvę ūkio politikoje.