Valerijus Čekmonas
Valerijus Čekmonas (iki 1982 m. Čekmanas, 1937 m. spalio 25 d. Zavalia, Čerkasų sr., Ukraina – 2004 m. kovo 17 d. Vilnius) – Lietuvos kalbininkas, slavistas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1964 m. baigė Rostovo prie Dono universitetą. 1982 m. filologijos mokslų daktaras.
1965–1979 m. dirbo Baltarusijos TSR mokslų akademijos Jakubo Kolaso kalbotyros institute. Nuo 1979 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1988–1999 m. Slavų filologijos katedros vedėjas, nuo 1985 m. profesorius. Nuo 1995 m. redagavo žurnalą „Slavistica Vilnensis“, nuo 2000 m. Kultūrinių bendrijų studijų centro direktorius. Tyrė kalbų sąveiką, slavų tautų ir kalbų istoriją, lietuvių ir baltarusių kalbų ryšius.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvių kalba visiems (Litovskij jazyk dlja vsech), vadovėlis, su I. Čekmoniene, 5 sąs. 1992-1993 m., 2 leid. 1999 m.), jo variantas lenkų kalba, 1993 m., vadovėliui pritaikytas žodynas, su kitais, 1993 m. 2 leid. 1997 m.
- Baltarusių kalbos garsai (Guki belaruskaj movy), su A. Podlužnu, 1972 m.
- Praslavų kalbos istorinės fonetikos tyrinėjimai (Issledovanija po istoričeskoj fonetike praslavjanskogo jazyka) 1979 m.
- Slavų kalbos ir slavų tautos: Giminystės ištakos (Slavjanskie jazyki i slavjanskie narody: įstoki rodstva) 1985 m.
- Slavų filologijos įvadas (Vvedenie v slavjanskuju filologiju), 1988 m.
- Baltarusių kalbos fonetika ir fonologija su bendrosios fonetikos ir fonologijos elementais (Fonetyka i fonologia języka bialoruskiego z elementami fonetyki i fonologii ogólnej), 1988 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Valerijus Čekmonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 294 psl.