Urgutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Urgutas
uzb. Urgut
Urgut platan grove.JPG
Platanas Urgute

Urgutas
39°24′11″ š. pl. 67°15′00″ r. ilg. / 39.40306°š. pl. 67.25000°r. ilg. / 39.40306; 67.25000 (Urgutas)Koordinatės: 39°24′11″ š. pl. 67°15′00″ r. ilg. / 39.40306°š. pl. 67.25000°r. ilg. / 39.40306; 67.25000 (Urgutas)
Laiko juosta: (UTC+5)
Valstybė: Uzbekijos vėliava Uzbekija
Vilajetas: Samarkando vilajetas
Įkūrimo data: 1973 (miesto teisės)
Gyventojų (2003): 35 000
Altitudė: 1 059 m

Urgutas (uzb. Urgut) − miestas Samarkando vilajeto Urguto tumane (Uzbekija). Miesto teises gavo 1973 m. Iki Taškento − 273 km, iki vilajeto centro Samarkando − 37 km.

Pramonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mieste yra šilko verpalų ir audinių gamybos įmonė „Urguto audimo fabrikas“ (rus. ООО Ургутская ткацкая фабрика), taip pat − keli kilimų audimo fabrikai, tabako fermentavimo fabrikas ir šiferio gamykla.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Urgutas yra vienas senųjų Uzbekijos gyvenamųjų punktų. Garsėja savo senais platanais, kai kurių amžius viršija 1000 metų.

Pagal kai kuriuos duomenis apie pusę milijono žmonių,[1] gyvenančių Uzbekijoje, Tadžikijoje ir Afganistane priskiria save urgutlik (uzb. Ургутли́к; tadž. Ургути́) etninei grupei. Tai etninių uzbekų pogrupis, kurio kilmė siejama su Urguto apylinkėmis. Vienas šio subetnoso požymių − dažnas tadžikiškų žodžių vartojimas buitinėje kalboje.

Bucharos emyrato laikais Urgutas buvo nuo Bucharos pusiau nepriklausomos Urguto bekijos (beko valdomos teritorijos) centras. Miestas turėjo gerai įtvirtintą citadelę, buvo dauboje, pro kurią ėjo kelias į slėnį, kuriame yra Šahrisabzo miestas.

1868 m. Rusijos kariuomenei kovojant su Bucharos emyratu Urgutas savo geografine padėtimi kėlė tam tikrą grėsmę į Zeravšano slėnį ir link Bucharos žygiuojančiai Rusijos kariuomenei. Todėl gegužės 12 d. pulkininko Abramovo vadovaujami daliniai užėmė Urgutą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Например, Б. В. Лунин «История Узбекистана в источниках. Узбекистан в сообщениях путешественников и учёных: 20-80-е гг. XIX в. Ташкент, 1990»