Tuzų apylinkė

Koordinatės: 56°04′š. pl. 21°40′r. ilg. / 56.06°š. pl. 21.66°r. ilg. / 56.06; 21.66
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

56°04′š. pl. 21°40′r. ilg. / 56.06°š. pl. 21.66°r. ilg. / 56.06; 21.66

  Tuzų apylinkė
Centras Tuzai (1950–1954?)
Žeimiai (1959?–1963)
apylinkė
TSRS topografija
Valsčiaus apylinkė
Valsčius Salantų valsčius (Tuzų seniūnija)
Apskritis Kretingos apskritis
Rajono apylinkė
Rajonas Salantų rajonas (1950–1959)
Kretingos rajonas (1959–1963)
Sritis Klaipėdos sritis
Dabartinė seniūnija
Imbarės seniūnija

Tuzų apylinkėLietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas vakarų Lietuvoje, į rytus nuo Salantų, kairiajame Salanto krante, prie kelio SalantaiPlateliai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apylinkė įkurta 1940 m., atkurta 1944 m. vietoje Tuzų seniūnijos. 1949 m. buvo Salantų valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Salantų rajonui.[2] 1954 m. prijungta dalis Laivių apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Tuzų apylinkė prijungta prie Imbarės apylinkės.[3]

Apylinkės istorija
Data Plotas, km² Gyventojų sk. Ūkio subjektai Gyvenvietės
1954-05-25
(Išsamiau)
Lenino vardo kolūkis [4]
1959-02-01
(Išsamiau)
33,52 Lenino vardo kolūkis [5] 4 kaimai, 2 vienkiemiai (Degimai, Kurcinai, Laiviai, Titnagai, Tuzai, Žeimiai)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 61
  2. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 7
  3. Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 20–21
  4. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 42–43
  5. Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 379