Truikinų šaltinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Truikinų šaltinio „verdantis“ smėlis
Truikinų šaltinis žiemą

Truikinų šaltinis (arba Šmitos versmė) – iš žemių trykštantis šaltinis, hidrogeologinis gamtos paveldo objektas. 1980 m. paskelbtas gamtos (hidrogeologijos) paminklu. Šaltinis yra Skuodo rajone, Aleksandrijos seniūnijoje, Truikinų kaime. Šaltinis yra pavadintas pagal gretimoje sodyboje seniau gyvenusio Šmitos, kuris gražiai tvarkė, prižiūrėjo šaltinį, pavardę.

Hidrogeologinis aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šmitos versmė liejasi iš kairiajame Šaltupio upokšnio krante esančio sufozinio cirko (apie 15 m skersmens) dugno – žemiausioje vietoje. Patsai versmės duburys ovalus (kryžminės ašys 5,8 ir 4,5 m), smėlėtas dugnas vietomis (sekliuose pakraščiuose) užgožtas apsinešusio pilkšvo, rusvo dumblo. Vandens gylis iki gerai matomo puraus dugno – 10 – 23 cm. Versmė 11,81 l/s debitą siekiančia platoka tėkme srūva į Šaltupio upokšnį, o šis maždaug už 170 m įteka į didesnį Guntino upelį. Vandens paviršiaus absoliutinis aukštis versmėje – apie 35 m, santykinis aukštis, matuojant jį nuo Šaltupio ir Guntino santakos, – tik apie 4 m.

Versmė pastoviai veržiasi iš gausiai požeminio vandens turinčių smėlingų tarpmoreninių (fQIII nm3) ir gal senojo aliuvio (aQIII nm3) nuogulų. Dėl aukštyn trykštančių srautų šioje versmėje duburio smėlis keliose vietose nuolat intensyviai maišosi; tai balkšvi ir šiek tiek parudavę ploteliai – tarsi panardinti „katilai“, kurių didžiausiojo skersmuo priedugnyje prašoka 1 m. Juose „verdantis“ smėlis yra smulkus, turintis daugiausia 0,1 – 0,25 mm skersmens grūdelių (89,6 %) ir SiO2 (93,7 %). Versmės vanduo skaidrus, bespalvis, bekvapis, jo temperatūra gana pastovi – vid. + 8,10 °C, kiek aukštesnė būna šiltuoju metų laiku. Tai labai geras gėlas kalio,natrio, magnio kalcio hidrokarbonatinis vanduo, kurio bendra mineralizacija vid. 304,79 mg/l, karbonatinis kietumas 3 – 4,4 mg-ekv/l, bendrosios geležies kiekis tik 0,1 mg/l[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos geologijos paminklai ir draustiniai. Parengė A. Linčius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Koordinatės: 56°16′31″ š. pl. 21°40′09″ r. ilg. / 56.27528°š. pl. 21.66917°r. ilg. / 56.27528; 21.66917