Torūnės taika (1411)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Torūnės taikos sutarties teksto originalas

Torunės taika (1411) arba Pirmoji Torunės taika buvo taikos sutartis pasirašyta 1411 m. vasario 1 d. tarp Lenkijos-Lietuvos ir Teutonų ordino. Sutartimi užbaigtas Lenkijos-Lietuvos-Teutonų karas (1409-1411 m.) (taip pat žr. Žalgirio mūšis).

Teutonų ordinas atsisakė savo pretenzijų į Žemaitiją iki Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties (faktiškai visiems laikams). Lenkija atgavo Dobrynės žemę, o Lenkijos sąjungininkė MozūrijaVkros žemę.

Be to, po Žalgirio mūšio Lenkijos karalius tebeturėjo apie 14 000 teutonų kilmingųjų ir jų samdinių belaisvių, už kuriuos reikalauta išpirkos – maždaug 19-38 kg sidabro už kiekvieną riterį. Riteriai turėjo atiduoti ginklus lenkams ir pažadėti, kad niekada nebepakels ginklo prieš Lenkijos karūną. Taikos sutartyje nustatyta, kad Lenkijos karalius paleis visus belaisvius už maždaug 20 tonų sidabro.

Pinigai turėjo būti išmokėti dalimis per keturis kartus, jei teutonai nesugebėtų išmokėti pinigų laiku, buvo numatyta bauda – 720 000 Prahos grašių. Pirmas dvi dalis Teutonų ordinas sumokėjo išleisdamas visas savo sidabro atsargas ir paėmęs paskolų iš užsienio.

Šios išmokos visiškai ištuštino ordino iždą ir tam, kad galėtų sumokėti likusias dalis, magistras Heinrichas fon Plauenas įvedė naujus mokesčius, be to, visas auksas ir sidabras iš bažnyčių ir pilių buvo konfiskuotas ir išvežtas į Marienburgą naujų monetų kalimui. Papildomai magistras skolinosi pinigų iš Prancūzijos ir Anglijos karalių, Paryžiaus pirklių, Londono mero, Rygos, Gento, Hamburgo, Brėmeno, Amsterdamo, Antverpeno ir Leideno miestų. Nors taikos sąlygos ordinui nebuvo sunkios ir lenkai bei lietuviai pareikalavo tik nedidelės ordino valdomų žemių dalies, ordino iždas buvo visiškai sužlugdytas ir nebeatsigavo.