Tomaso Albinoni

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Tomasas Albinonis
Albinoni.jpg
Gimė: 1671 m. birželio 8 d.?
Venecija
Mirė: 1751 m. sausio 17 d. (79 metai)?
Venecija
Veikla: Kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Tomaso AlbinoniVikiteka

Tomasas Albinonis (it. Tomaso Giovanni Albinoni, 1671–1750 ar 1751 m.) – XVIII a. pirmos pusės italų baroko kompozitorius, žinomas kamerine muzika. Su jo vardu siejamas populiarus „Adadžio G minore“ („Albinonio adadžio“), laikoma, išties yra parašytas XX a. jo biografo Remo Džadzoto.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tomasas Džovanis Albinonis gimė 1671 m. birželio 8 ar 14 d. Venecijoje. Jo tėvas Antonijus buvo pasiturintis kanceliarinių prekių, popieriaus ir kortų pardavėjas: turėjo keletą parduotuvių mieste. Tomasas Albinonis pramoko groti smuiku ir lankė dainavimo užsiėmimus, tačiau jo mokytojai nežinomi. Pats Tomasas, sulaukęs pilnametystės, nebandė įsidarbinti muzikantu bažnyčioje ar kilmingųjų dvaruose. Iš anksčiausių jo kūrinių išliko mišių fragmentai. Jo bandymai kurti bažnytinę muziką buvo nesėkmingi. 1694 m. jis sulaukė sėkmės su opera „Zenobija, Palmyros karalienė“ (Zenobia, regina de' Palmireni), pastatyta Šv. Jono ir Pauliaus teatre Venecijoje, ir buvo išleistas pirmasis jo opusas iš 12 trio sonatų. Sekančius 47 savo gyvenimo metus T. Albinonis išskirtinai ir kūrė šiuose dviejuose žanruose: pasaulietinę vokalinę operų, kantatų ir instrumentinę kamerinę muziką. Tikėtina, kad T. Albinonis iki 1700 m. trumpai muzikavo pas Mantujos hercogą Ferdinandą Karlą Gonzagą, bet tam tvirtų įrodymų nėra. Po 1700 m. T. Albinonio operos pradėtos statyti kituose miestuose: 1702 m. „Rodžeris Alžyre“ (Rodrigo in Algeri) pastatyta Neapolyje, 1703 m. „Grizelda“ ir 1704 m. „Aminta“ − Florencijoje. 1705 m. T. Albinonis prieš šeimos norus vedė dainininkę, operinį sopraną Margjeritą Raimondi (mirė 1721 m.). Pora susilaukė šešių vaikų.

1709 m. mirus tėvui, T. Albinonis paveldėjo dalį jo verslo, tačiau, nors buvo vyriausiasis sūnus, jis praktiškai atsisakė jam vadovauti ir perdavė valdymą jaunesniesiems broliams. Jis save pristatinėjo musico di violino (muzikantu smuikininku). Minėta, kad jis vadovavo dainininkų mokyklai, bet kada ir kiek laiko, neaišku. 1722 m. T. Albinonis buvo savo karjeros viršūnėje sukūręs 12 koncertų ciklą, kurį dedikavo Bavarijos elektoriui Maksimiljanui II Emanueliui. Jis buvo pakviestas į Miuncheną vadovauti savo kūrinių atlikimui princo Karlo Albrechto ir imperatoriaus Juozapo I dukters Marijos Amalijos vedybose. Po 1720-ųjų jo operos pradėtos statyti ir vis dažniau buvo statomos užsienyje, tačiau paties kompozitoriaus kūrybinė veiklos apimtys mažėjo. Tikėtina, kad 1741 m. jis visiškai nustojo kurti. Tomasas Albinonis mirė 1750 ar 1751 m. sausio 17 d. Venecijoje. Minėta, kad prieš tai jis apie du metus dėl ligos negalėjo pasikelti iš lovos.

T. Albinonio
„Koncertas dviem obojams F mažore“
(op. Nr. 9)

T. Albinonio kūrybinis palikimas buvo gausus. 1734 m. jo paskutinės operos „Kandalida“ librete paminėta, kad tai jo 80-oji opera. Apie 50 jo operų žinomos iš išlikusių libretų ir kai kurių partitūrų (daugelis jų pražuvo ir nebuvo išleistos). Žinomos beveik 50 kantatų, 100 instrumentinių sonatų, 59 koncertai ir 8 simfonijos. Jo kamerinė muzika buvo dažnai atliekama visoje Europoje, ypač muzikos mėgėjų. Vėliau jo kompozitoriaus autoritetas sumenko, jo muzikai prikištas sausumas ir harmoningo skambesio nebuvimas, pastebėtas naudojamų formų pasikartojamumas. Tačiau šiuos trūkumus kompozitorius kompensavo melodijomis. Šiuo metu T. Albinonis geriausiai žinomas kamerinės muzikos kūriniais, paminėtinos sonatos iš opuso Nr. 3, koncertai iš op. Nr. 5, koncertai obojams iš op. Nr. 7 ir Nr. 9.

Tomaso Albinonio vardas siejamas su pagarsėjusiu „Adadžio G minore“ (Sol minore), kurį XX a. viduryje paskelbė jo biografas Remas Džadzotas (Remo Giazotto). Pasak R. Džadzoto, jis rado T. Albinonio kūrinio rankraščio likučius subombarduotame Dresdene po Antrojo pasaulinio karo. Pasak jo, rankraštyje išliko tik boso partija ir melodijos pirmi šeši barai. Tai tikriausiai buvo kažkurios trio sonatos fragmentas. R. Džadzotas esą iš šio fragmento atstatė T. Albinonio kūrinį. Muzikologų konsensusas šiuo klausimu yra, kad šis kūrinys yra R. Džadzoto, o ne T. Albinonio.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka