Tomas Vidugiris
Tomas Vidugiris (1893 m. rugsėjo 20 d. Palaukiuose, Subačiaus valsčiuje, dab. Panevėžio r., Karsakiškio sen. – 1979 m. balandžio 27 d. Londone) – Lietuvos kariuomenės ir visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1912 m. baigė Panevėžio realinę mokyklos (dab. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija) 5 klases. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare, kuriame iki 1917 m. kovojo turkų fronte, Kaukaze. Kilus Rusijos revoliucijai dirbo Bakų miesto lietuvių komitete ir organizavo lietuvių grįžimą į Lietuvą.
1918 m. liepos mėn. grįžo į Lietuvą. 1919 m. lapkričio 4 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į Panevėžio atskirąjį batalioną (nuo 1919 m. lapkričio 1 d. Ketvirtas pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas). 1919 m. balandžio-rugpjūčio mėn. dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose su bolševikais šalia Karsakiškio, Panevėžio, Paliūniškio, Radžiūnų. Nuo 1919 m. rugsėjo mėn su bermontininkais prie Meškuičių, nuo 1920 m. kovose su lenkais. Išlaikęs Karo mokyklos egzaminus 1920 m. gegužės 12 d. suteiktas leitenanto laipsnis, paskirtas mokomosios komandos jaunesniuoju karininku, 1920 m. spalio 1 d. atsargos kuopos vadu. 1921.09.01 perkeltas jaun. karininku į 5 kuopą, 1920.09.27 paskirtas 3 kuopos vadu, 1922.04. 26 d. 7-os kuopos vadu. 1923 m. sausio mėn. prisijungė prie Klaipėdos krašto sukilimo savanorių ir buvo sukilėlių 5 kuopos karininkas (dalyvavo slapyvardžiu Jonas Palaukietis). 1924 m. sausio 1 d. pakeltas į vyr. leitenantus, 1924 m. gegužės 25 d. paskirtas 4 kuopos vadu, 1925 m. liepos 1 d. paskirtas 1 kuopos vadu, liepos 15 d. baigė Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų bendrąjį skyrių, 1927 m. išlaikė KAM lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos egzaminus. 1927 m. vasario 16 d. pakeltas į kapitonus. 1930 m. vasario 22 d. baigė batalionų ir kuopų vadų kursus prie Antrojo artilerijos pulko. 1932 m. lapkričio 23 d. pakeltas į majorus. 1932 m. gruodžio 1 d. paskirtas Devintojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko bataliono vadu. 1935 m. liepos 20 d. perkeltas į Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko vado padėjėju. 1935–1940 m. Kupiškio įgulos viršininkas. 1936 m. lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininkus leitenantus.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. gruodžio 20 d. paskirtas Raudonosios armijos 29 Šaulių teritorinio skyriaus (ŠTK) 179 šaulių divizijos 215 šaulių pulko štabo viršininku. Prasidėjus Vokietijos-TSRS karui iš Raudonosios armijos pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais buvo Panevėžio burmistras. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 m. sausio 10 d. paskirtas VR Panevėžio apskrities komendantu atgaline data nuo 1944 metų vasario 10 dienos, o balandžio 27 d. – Kauno pulko vadu. Likvidavus Vietinę rinktinę, nacių suimtas ir įkalintas Salaspilio koncentracijos stovykloje, vėliau perkeltas į Dancigą. Paleistas gyveno Vokietijoje, 1948 m. emigravo į Angliją.
Anglijoje 1952–1953 m. lankė žvalgų mokyklą, 1953–1978 m. buvo Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos centrinio skyriaus pirmininkas, sąjungos garbės narys, iki ligos tvarkė centrinio skyriaus biblioteką. 1957–1960 m. buvo akcinės bendrovės „Lietuvių namai“ direktorius, lietuvių karių veteranų „Ramovė“, „Vienybės klubo“, „Pirmadienio klubo“, Lietuvių rezistencinės santarvės tarybos narys. Bendradarbiavo „Santarvėje“, „Europos Lietuvyje“, „Karo archyve“.
1935 m. „Karo archyve“ plačiai aprašė Lietuvos nepriklausomybės kovas – „Kupiškio operacija“ . 1944 m. birželio mėn. kalėdamas Salaspilio koncentracijos stovykloje, kaip trumpą raportą parašė „Vietinės rinktinės Kauno pulko tragedija“, ten pat kalėjusiam Vietinės rinktinės vadui Povilui Plechavičiui.
Po sunkios operacijos mirė 1979 m. balandžio 27 d. Londono ligoninėje. Pagal testamentą sukauptas santaupas paliko lietuvių organizacijoms ir spaudai, siekiančioms atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Prieš mirtį paprašė jo kūną sudeginti, o pelenus palaidoti Lietuvoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę T. Vidugirio urna su pelenais buvo perlaidoti Palaukiuose, kartu su broliu Juozu Vidugiriu.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1919 m. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas
- Klaipėdos išvadavimo medaliu
- 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės medalis
- 1928 m. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinas
- 1937 m. ugniagesių „Artimo pagalbon“ 2 laipsnio kryžiumi
- 1939 m. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinas
- 2005-04-11 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu T. Vidugiriui suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis
- 2008-11-17 apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tomo Vidugirio vardu pavadinta gatvė Panevėžyje
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka[1]
- Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Kultūros vertybių registras[2]