Tiesioginė tyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Tiesioginė tyčia – kaltės teisėje forma. Lietuvos baudžiamoji teisė ją apibrėžia taip, kad darydamas veiką, asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai (pagal atitinkamas baudžiamosios teisės normas sudarantys baudžiamosios veikos sudėtį), ir jų norėjo.