Tibeto mirusiųjų knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
XIX a. tibetietiška thanka, kurioje vaizduojamos taikiosios dievybės, regimos bardo būsenoje
Bardo thodol rankraštis

„Tibeto mirusiųjų knyga“, iš tiesų – Bardo thodol (tibet. བར་དོ་ཐོས་གྲོལ  = bar do thos grol – „išsilaisvinimas girdint bardo [būsenoje]“) – Tibeto budizmo religinis tekstas, skirtas velioniui esant bardo būsenoje (tarpsnyje tarp mirties ir pergimimo). Tekstas priskiriamas Njingmos mokyklai ir patenka į didesnį Dzogčeno mokymo tekstų ciklą, vadinamą „Gelminguoju mokymu apie išsilaisvinimą per Taikiųjų ir Rūstingųjų ketinimus“ (zab-chos zhi khro dgongs pa rang grol). Visi šie tekstai priskiriami XIV a. tertonui Karma Lingpai. Teigiama, kad „Tibeto mirusiųjų knygą“ Karma Lingpa atradęs kaip Padmasambhavos paslėptą termą. Ją užrašęs Padmasabhavos mokinys Ješė Cogjalas ir užkasęs Gampo kalvose vidurio Tibete.

Tekstas sudarytas iš dviejų dalių:

  • Didysis išsilaisvinimas girdint – dharmatos bardo malda (chos nyid bar do’i gsol 'debs thos grol chen mo)
  • Didysis išsilaisvinimas girdint – būties bardo nukreipimo malda (strid pa’i bar do ngo sprod gsol 'debs thos grol chen mo).

Tekste aptariami bardo lygmenys:

  • „mirties akimirkos bardo“ (chikhai bardo) – jo metu žmogus patiria vaiskiosios būties šviesos (od gsal) apsireiškimą;
  • „tikrovės patyrimo bardo“ (chonyid bardo) – jo metu žmogus patiria įvairių Budos pavidalų regėjimus;
  • „pergimimo bardo“ (sidpa bardo) – jo metu žmogus patiria karminių veiksnių sukeltus įvairius regėjimus (yab-yum ir kt.), paprastai jį nuvedančius atgal į samsarą ir pergimimą.

Minimi dar 3 bardo, patiriami samsaroje: gimimo, sapnų, meditacinio nugrimzdimo.

Taip pat aprašomi 8 patiriami tirpimai (žemė tirpsta vandenyje, vanduo – ugnyje, ugnis – vėjyje, vėjas – sąmonėje, grubioji sąmonė – švytėjime, švytėjimas – spindesyje, spindesys – „artume“, „artumas“ – vaiskiojoje šviesoje) bei 8 regėjimai (miražas, dūmai, jonvabaliai, skaisti lempelės liepsna, mėnesienos nutviekstas dangus, saulės šviesos nužertas giedras dangus, dervos juodumo tamsa, giedro aušros dangaus vaiskumas).

Manoma, kad sąmonei esant bardo būsenoje, velionio artimajam būtina skaityti bardo thodol ir taip kreipti vėlę nuo ją ištinkančios vaizdinių bangos link vaiskiosios būties šviesos. Tikima, kad tai gali palengvinti mirusiojo karminius veiksnius ir nulemti jam geresnį atgimimą ar visišką išsivadavimą iš samsaros. Laikoma, kad gyvajam tai yra savotiškas pasiruošimo mirčiai vadovėlis, skirtas pasinaudoti bardo būsena ir ištrūkti iš samsaros.

Į anglų kalbą pirmasis bardo thodol 1927 m. išvertė ir „Tibeto mirusiųjų knygos“ pavadinimą sugalvojo amerikiečių antropologas, teosofas Valteris Evansas-Vencas (Walter Evans-Wentz). Vėliau šį tekstą vertė Edvardas Konzė (1959 m.), Čiongjamas Trungpa (1975 m.), Robertas Turmanas (2005 m.). Lietuviškai bardo thodol išvertė Algirdas Kugevičius.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sogjalas Rinpočė. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga, vertė Algirdas Kugevičius, Aivaras Mockus. Kaunas: Mijalba, 2006.
  • Tibeto mirusiųjų knyga, vertė Algirdas Kugevičius. Vilnius: Obuolys, 2014.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]