Théodore Géricault

Teodoras Žeriko

Teodoro Žeriko portretas (1816, aut. Alexandre Colin)
Gimė	1791 m. rugsėjo 26 d. Ruanas
Mirė	1824 m. sausio 26 d. (32 metai) Paryžius
Palaidotas (-a)	Per Lašezo kapinės
Tautybė	prancūzas

Veikla	XIX a. dailininkas-romantikas

Vikiteka	Théodore Géricault

Teodoras Žeriko (piln. Žanas Lui Andrė Teodoras Žeriko, pranc. Jean-Louis-André-Théodore Géricault, 1791 m. rugsėjo 26 − 1824 m. sausio 26 d.) – XIX a. pr. prancūzų tapytojas, grafikas, vienas iš žymiausių ir pirmųjų prancūzų romantizmo atstovų. Garsiausiu jo darbu įvardijamas paveikslas „Medūzos plaustas“.

Biografija

Žanas Lui Andrė Teodoras Žeriko gimė 1791 m. rugsėjo 26 d. Ruane pasiturinčioje vidutinės klasės šeimoje. 1796 m. šeima persikėlė į Paryžių. 1808 m. Teodoras Žeriko baigė imperatoriškąjį licėjų (Lycée Impérial) ir nusprendė tapti menininku. Tais pačiais metai mirus motinai, jam atiteko paveldėjimo anuitetas, kuris jam suteikė finansinę nepriklausomybę. Prieš tėvo valią Teodoras Žeriko įstojo mokintis pas populiarų, daugiausia raitelių portretų dailininką Carle Vernet (1758–1836). 1810 m. Žeriko perėjo mokytis pas dailininką-klasicistą Pierre Guérin (1774–1833), kuris jam suteikė akademinio meno pamokų. Pas Pierre Guérin Teodoras Žeriko mokėsi tik apie 11 mėnesių, po to pradėjo mokytis savarankiškai. Lankėsi Luvre, kopijavo nuo didžiųjų Europos dailės meistrų paveikslų. Tarp jo įkvėpėjų: Ticianas, Rubensas, Antonis van Deikas, Rembrantas. 1812 m. Teodoras Žeriko debiutavo Paryžiaus dailės Salone, kuriame laimėjo aukso medalį už paveikslą „Atakuojantis raitelis“ (kitaip „Kavaleristo ataka“).^[1] Žeriko toliau tęsė studijas Luvre, piešė arklių su raiteliais scenas, kurias galėjo stebėti Versalyje. 1814 m. vasarą jis įstojo į kavalerijos rojalistų Pilkųjų muškietininkų pulką (valdžią tuo metu Prancūzijoje iš Napoleono trumpam buvo paėmę Burbonai). 1814 m. Paryžiaus Salonui Žeriko pateikė paveikslą „Sužeistas kirasyras, paliekantis mūšio lauką“.

1815 m. kovą sugrįžus Napoleonui į Paryžių Teodoras Žeriko buvo tarp eskorto kavaleristų, kurie pridengė bėgantį karalių Liudviką XVIII.^[2] Napoleono 100 dienų valdymo metu Žeriko slapstėsi. Po Vaterlo mūšio ir Napoleono ištrėmimo Žeriko stilius ir temos kardinaliai pasikeitė. Jis pradėjo labiau sekti mokytojo Pierre Guérin akademistine maniera, atsisakė kavaleristų vaizdavimo, pradėjo vaizduoti idealistinio grožio veikėjus. 1816 m. jis nesėkmingai varžėsi dėl akademinio Salono „Romos prizo“, kuris būtų suteikęs galimybę už valstybės lėšas studijuoti Italijoje. Žeriko į Italiją keliavo savarankiškai. 1817 m. jis pradėjo tapyti „Barberi arklių lenktynes“, įkvėptas Romos karnavalo metu vasario mėnesį matytų lenktynių. 1817 m. pabaigoje Žeriko grįžo į Prancūziją, pradėjo domėtis litografija, kūrė herojines, žmogaus kovos su arkliais, žvėrimis ir gamta scenas. 1819 m. Žeriko sukūrė garsiausiu jo paveikslu įvardijamą „Medūzos plaustą“, kuriame pavaizdavo 1816 m. prie Mauritanijos krantų seklumoje įklimpusios prancūzų fregatos „Medūza“ išsigelbėjusių ir suvargusių keleivių plaustą. Paveikslas laikomas vienu žymiausių romantizmo kūrinių. 1819 m. Salone parodytas „Medūzos plaustas“ sukėlė priešišką reakciją, nes jame buvo įžiūrėta alegorinė aliuzija į restauruotą Burbonų monarchiją. Prancūzų fregatos „Medūza“ sudužimas visuomenėje buvo vertinamas Burbonų nesugebėjimo valdyti valstybės išraiška.^[3]

1820 m. nusivylęs Paryžiaus publika Žeriko atvyko į Londoną, kur eksponavo „Medūzos plaustą“. Londone piešė kavaleristus, valkatas, zoologijos sodo žvėris, dirbo akvarele. Vienintele reikšminga Londono periodo drobe įvardijama „Epsomo derbis“. 1821 m. žiemą Žeriko grįžo į Paryžių. Jo sveikata pradėjo sparčiai prastėti dėl tuberkuliozės ir pasikartojančių kritimų nuo arklio. Dailininkas nutapė 10 pamišėlių portretų (5 išliko) ir urbanistinį gipso džiovyklos peizažą. Dailininkas ilgai sirgo. Dailėje bandė grįžti prie herojinių temų. Teodoras Žeriko mirė 1824 m. sausio 26 d. Paryžiuje. Palaidotas Per Lašezo kapinėse. Gyvenimo metu jis truputį dirbo skulptoriumi, paliko 9 reljefus ir keletą skulptūrėlių. Žeriko įtaką patyrė Eženas Delakrua.

Darbų galerija

„Atakuojantis raitelis“ (kitaip „Kavaleristo ataka“, 1812, Luvras, Paryžius)
„Sužeistas kirasyras, paliekantis mūšio lauką“ (1814, Luvras, Paryžius)
„Žirgų be raitelių lenktynės“ (1817, Luvras, Paryžius)
„Medūzos plaustas“ (1819, Luvras, Paryžius)
„Kumštininkai“ (litografija, 1818, Hiustono meno muziejus, Hiustonas)
„Šveicarų sargybinis ir karevis veteranas“ (litografija, 1819, Luvras, Paryžius)
„Epsomo derbis“ (1821, Luvras, Paryžius)
„Moteris, apsėsta pavydo manijos“ (1822, Liono meno muziejus, Lionas)
„Kleptomaniakas“ (1822-23, Vaizduojamojo meno muziejus, Gentas)
„Gipso džiovykla“ (1822-23, Luvras, Paryžius)