Terminuoti darbo santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Terminuoti darbo santykiai - darbo santykiai, apibrėžiami tam tikru terminu. Daugelyje valstybių tokie santykiai pasižymi darbuotojų teisių apsauga. Jiems skiriamas ypatingas darbo rinkos politikos dėmesys. Ribojami atvejai, kada gali būti nustatyti tokie terminuoti darbo santykiai.

Valstybėse, kur darbo sutartis yra labai arti civilinės teisės ir tai laikoma civilinės sutarties rūšimi, net klausimų nekyla, kad sutarties šalys gali nustatyti terminą. Bet tada jau žiūrima į piktnaudžiavimų išvengimą, bandoma sukurti mechanizmą apibrėžiant maksimalų laikotarpį tokioms sutartims su pratęsinėjimu arba pratęsinėjimų skaičių. Toks mechanizmas yra nustatytas ir Europos Sąjungos direktyvoje, bet, jeigu mes turime terminuotas sutartis, vis tiek turime nustatyti maksimalias ribas sutartims gyvuoti, kad tos sutartys nebūtų per ilgai pratęsiamos. Tai tas griežtas apribojimas (vienų metų. - ELTA) ir yra numatytas. Kitose valstybėse jis yra 2-3 metai, ir per tą laikotarpį gali būti bet kiek pratęsinėjama. Lietuvoje siūloma nuo iki šiol galiojančių 4 mėnesių iki 2 numatyti visiems darbuotojams vienodą įspėjimo terminą prieš atleidžiant iš darbo[1]

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo (LR DK 110 str. 1 d.). Jeigu darbo sutartyje jos terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta neterminuota darbo sutartis. Jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti (žr. LR DK 126 str.), laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui (LR DK 111 str. 1 d.). Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, dėl kurių buvo apibrėžtas sutarties terminas (darbuotojas po atostogų negrįžta į darbą ir kt.).

Jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui, nepratęsiama arba nutraukiama, bet nepraėjus 1 mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui, išskyrus šio LR DK 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Ginčus šiuo klausimu sprendžia darbo ginčus nagrinėjantys organai. Jeigu darbo sutartis pripažįstama neterminuota, pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje[2].

Vokietija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijoje terminuotą darbo veiklą reglamentuoja Dalinio darbo ir terminuoto darbo nustatymo įstatymas (vok. Teilzeit- und Befristungsgesetz).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. T.Davulis: XXI amžiuje negalime taikyti XX amžiaus vidurio darbo teisės (ELTA, Delfi.lt, 2010 kovo mėn. 22 d. 19:21)
  2. LR darbo kodeksas (2009-12-21 redakcija)