Teisinis partikuliarizmas
Teisinis partikuliarizmas (juridinis partikuliarizmas) – teisinės sistemos būklė, kai vienoje socialinėje (politinėje, teisinėje) sistemoje lygiagrečiai galioja ir veikia skirtingos teisės sistemos.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teisinis partikuliarizmas buvo ypač ryškus Viduramžiais, kai vienoje geografinėje ir politinėje erdvėje veikė skirtinga teisė – paprotinė teisė, miestų teisė, religinė teisė (kanonų teisė), feodalinė teisė,- tiek teritorinė (nacionalinė), tiek ir personalinė teisė (galiojanti tam tikrų asmenų atžvilgiu nepriklausomai nuo jų buvimo ar gyvenamosios vietos). Teisinis partikuliarizmas nyko, kuriantis nacionalinėms valstybėms, mažėjant skirtingų korporacijų (kaip Bažnyčia, miestai, cechai) įtakai politinėje, ūkinėje ir socialinėje srityje valstybių sąskaita.
XXI a. Vakarų valstybių teisinėse sistemose teisinis partikuliarizmas nėra toks ryškus, nors iš dalies ir išliko. Iki šiol visame pasaulyje galioja religinė teisė, daugiau ar mažiau sąveikaudama su pasaulietine.