Teisės privatizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Teisės privatizacija, teisės privatizavimas - teisinių reiškinių perkėlimas į privatinę sritį.

Teisės privatizacija gali vykti įvairiomis kryptimis:

  • valstybės vykdomų teisės(augos) funkcijų dalinis arba visiškas delegavimas privatiems asmenims. Perkėlimas į privatinę sritį teoriškai įmanomas daugelio teisėsaugos funkcijų: teisinė registracija (registrų centrai, notarai), bausmių vykdymas (pvz., privatūs kalėjimai) jurisdikcinė veikla (komercinis arbitražas)
  • valstybinės prievartos monopolio panaikinimas, suteikiant ir privatiems asmenims teisėtai taikyti prievartą. Pvz., privatiems tyrėjams, detektyvams taikyti procesines priemones (tokais kaip krata, areštas, banko sąskaitų įšaldymas, slaptas privačios informacijos rinkimas bei galimybė jos reikalauti iš atitinkamų organizacijų (pvz., serverių valdytojų).

Pagal sritis gali būti tarptautinės teisės privatizacija, administracinės teisės privatizacija ir t. t.

Teisės privatizacija - naujas teisinis reiškinys, vertinamas įvairiai. Iš dalies yra smerkiamas valstybės pasitraukimas iš viešojo gyvenimo bei visuomenėje vykstančių reiškinių ignoravimas, paliekant asmenų teisinę apsaugą bei gynybą nevalstybinei sričiai. Pagal laisvosios rinkos teoriją valstybė dažnai nėra veiksmingai savo išteklius valdanti organizacija. Nepakankamą atliekamų (įskaitant ir teisinių) funkcijų kokybę, nelankstumą skatina didelis biurokratinis aparatas, korupcija, priklausomybė nuo politikos ir politikų, rinkiminio laikotarpio, valstybės tarnautojų nesuinteresuotumas savo veikla, kadangi gaunama fiksuota alga, papildomas darbas nėra apmokamas, karjera priklauso nuo administracinės vyriausybės prielankumo, netinkama paslaugų kokybė nebūtinai sąlygoja konkrečių tarnautojų paslaugų atsisakymą (kadangi egzistuoja valstybinis administracinių paslaugų monopolis). Todėl valstybinės funkcijos gali būti deleguotos privatiems asmenims, kurie veikia lanksčiau bei yra asmeniškai suinteresuoti paslaugų apimties didėjimu, klientais, turi dėti pastangas juos išlaikyti, be to privatūs asmenys konkuruoja tarpusavyje, kai yra panaikintas arba iš esmės apribotas valstybės monopolis.

Teisinių funkcijų perkėlimas į privatinę sritį nepanaikina teisės reguliavimo: jis tik yra vykdomas kitomis reguliavimo priemonėmis arba jas atlieka nevalstybiniai subjektai (privatūs asmenys, viešieji asmenys, pvz., viešosios įstaigos). Pagrindinis tokio naujo reguliavimo principu tampa vidinis valdymas (socialinėje sistemoje) - privačių asmenų tarpusavio sąveika grindžiamas visuomeninių santykių reguliavimas, kuris gali būti įtvirtintas teisiškai (įstatymais).

Teisės (kaip ir kitų sričių) privatizavimas pereinant iš planinės ekonomikos, socialistiniais pagrindais tvarkomo ūkio ne visada vyksta sklandžiai. Privatizuojant, skelbiant viešuosius konkursus būtinas visiškas skaidrumas bei viešumas, protegavimo eliminavimas.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje teisines funkcijas vykdo šie privačiai veikiantys asmenys - advokatai, notarai, teismo antstoliai. Apsaugos policija tapo atgyvena - visoje respublikoje veikia privačios saugos tarnybos. Teisinę registraciją iš dalies vykdo nevalstybinės įstaigos - viešosios įstaigos (kaip Registrų centras ar kt.).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leisner, Walter. "Privatisierung" des Öffentlichen Rechts. Von der "Hoheitsgewalt" zum gleichordnenden Privatrecht. 170 S. 2007. ISBN 978-3-428-12518-0.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LLRI