Pereiti prie turinio

Tarptautinis Baudžiamasis Teismas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Tarptautinis baudžiamasis teismas)
Tarptautinis Baudžiamasis Teismas
angl. International Criminal Court
pranc. Cour pénale internationale

TBT logotipas

Romos statutą pasirašiusios ir ratifikavusios valstybės
  Pasirašiusios ir ratifikavusios valstybės
  Pasirašiusios, bet neratifikavusios valstybės
  Iš sutarties pasitraukusios valstybės
  Pasirašiusios, bet vėliau atšaukusios valstybės
  Nei pasirašiusios, nei ratifikavusios valstybės
SantrumpaTBT, ICC, CPI
Įkurta2002 m. liepos 1 d. (2002-07-01)
TipasTarptautinis teismas
BūstinėHaga, Nyderlandai
Narystė125 valstybės
Oficialios kalbosAnglų, prancūzų
PirmininkasTomoko Akane
ProkurorasKarim Ahmad Khan
Tinklalapiswww.icc-cpi.int
Tarptautinio Baudžiamojo Teismo pastatas Hagoje

Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT, angl. International Criminal Court, ICC, pranc. Cour pénale internationale, CPI) – nuolatinė tarptautinė teisminė institucija, turinti jurisdikciją patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn už sunkius tarptautinius nusikaltimus: genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo ir agresijos nusikaltimus.[1] Teismo jurisdikciją ir jo veiklą reglamentuoja TBT Statutas.

Pagrindinė teismo būstinė įsikūrusi Hagoje, Nyderlanduose. Teismo pageidavimu jo posėdžiai gali vykti ir kitur.

Tarptautinis Baudžiamasis Teismas yra tarptautinės teisės subjektas. Jis taip pat turi tokį teisinį subjektiškumą, kurio gali prireikti jo funkcijoms vykdyti ir tikslams pasiekti. Funkcijas ir įgaliojimus Tarptautinis Baudžiamasis Teismas gali vykdyti kiekvienos valstybės, Statuto šalies, teritorijoje, o atskiru susitarimu – ir kokios kitos valstybės teritorijoje.

2013 m. spalio mėn. duomenimis teismą įsteigusį statutą yra ratifikavusios 122 valstybės.[2] Teisme dirba per 300 tarnautojų. 2003-2009 m. teismui vadovavo kanadietis Philippe Kirsch. Nuo 2021 m. šias pareigas eina Lenkijos teisininkas Piotr Hofmański.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris teistų tarptautiniais nusikaltimais kaltinamus politinius lyderius, buvo pasiūlyta 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje.[3][4] Šis klausimas vėl svarstytas 1937 m. Tautų Sąjungos konferencijoje Ženevoje, kurioje sudaryta pirmoji konvencija, numatanti įkurti nuolatinį tarptautinį teismą tarptautinio terorizmo aktams nagrinėti.[5] Konvenciją pasirašė 13 valstybių, tačiau nė viena jos neratifikavo, todėl konvencija taip ir neįsigaliojo.[6]

Po Antrojo pasaulinio karo Sąjungininkai įsteigė du ad hoc tribunolus, kurie persekiojo karo nusikaltimais kaltinamus Ašies valstybių lyderius. Niurnbergo karo tribunolas teisė Vokietijos vadovus, o Tokijo karo tribunolas – Japonijos vadovus.[7] 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pripažino poreikį kurti nuolatinį tarptautinį teismą, kuris nagrinėtų žiaurumus, už kuriuos buvo teisiama po Antrojo pasaulinio karo.[8] Generalinės Asamblėjos prašymu Tarptautinės teisės komisija iki 6-ojo dešimtmečio pradžios parengė du statutų projektus, tačiau Šaltojo karo metais jie buvo atidėti, todėl tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas tapo politiškai nerealus.[9]

1989 m. Trinidadas ir Tobagas atgaivino nuolatinio tarptautinio baudžiamojo teismo idėją ir pasiūlė įsteigti tribunolą, kuris kovotų su nelegalia narkotikų prekyba.[9][10] Reaguodama į tai, Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai dar kartą parengti nuolatinio teismo statuto projektą.[11][12]

10-ojo dešimtmečio pradžioje JT Saugumo Taryba įsteigė du ad hoc tribunolus: 1993 m. įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiajai Jugoslavijai, skirtas Jugoslavijos karų metu padarytiems nusikaltimams nagrinėti; ir Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai, įsteigtas 1994 m. po Ruandos genocido. Šių tribunolų įkūrimas dar labiau išryškino nuolatinio tarptautinio baudžiamojo teismo poreikį.[11][13]

1998 m. liepos 17 d. Romoje sušauktoje konferencijoje priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas.[14] 2002 m. liepos 1 d., įsigaliojus Romos statutui, oficialiai įkurtas Tarptautinis baudžiamasis teismas.[15][16] 2003 m. kovo 11 d. steigiamojoje teismo sesijoje prisiekė pirmoji 18 teisėjų kolegija.[17]

2005 m. liepos 8 d. Teismas išdavė pirmuosius arešto orderius.[18]

Veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2025 m. Teismo jurisdikciją ir veiklą reglamentuojantį Romos statutą buvo pasirašiusios 125 valstybės.[19]

Iki 2025 m. Tarptautinis baudžiamasis teismas viešai pareiškė 69 kaltinimus dėl nusikaltimų Afganistane, Bangladeše, Burundyje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Dramblio Kaulo Krante, Filipinuose, Kenijoje, Kongo DR, Libijoje, Malyje, Mianmare, Palestinoje, Sakartvele, Sudane, Ugandoje, Ukrainoje ir Venesueloje.[20]

2023 m. kovo 17 d. Teismas išdavė arešto orderius Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir jo įgaliotinei vaiko teisių klausimais Marijai Lvovai-Belovai dėl vaikų grobimo per 2022 m. Rusijos pradėtą karinę invaziją į Ukrainą.[21]

2024 m. lapkričio 21 d. Teismas išdavė arešto orderius Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanjahu, buvusiam gynybos ministrui Joavui Galantui ir „Hamas“ vadui Mohamedui Deifui dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, įvykdytų Izraelio ir „Hamas“ karo metu.[22]

Struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Statuto šalių Asamblėja

Tarptautinio baudžiamojo teismo aukščiausioji valdymo institucija – Statuto šalių Asamblėja (po vieną šalies narės atstovą).[23] Asamblėja renka teisėjus ir prokurorą, tvirtina Teismo biudžetą, priima Romos statuto pataisas. Asamblėja renkasi Teismo būstinėje Hagoje arba JT būstinėje Niujorke kartą per metus (arba nenumatytais atvejais).[23]

Organai

Tarptautinį baudžiamąjį teismą sudaro keturi pagrindiniai organai:

  • Prezidiumas. Prezidiumas atsako už tinkamą Teismo, išskyrus Prokuratūrą, administravimą.[24] Sudaro pirmininkas ir du jo pavaduotojai – trys teisėjai, renkami Teisėjų kolegijos 3 metų kadencijai.[23] Nuo 2024 m. Teismo pirmininkė – japonų teisininkė Tomoko Akane.[25]
  • Teisėjų kolegija. Sudaro 18 teisėjų, pasiskirsčiusių į tris skyrius: Ikiteisminio tyrimo, Teisminio nagrinėjimo ir Apeliacijų.[26] Teisėjus 9 metams (tik 1 kadencijai) renka Statuto šalių asamblėja.[26] Negali būti dviejų teisėjų tos pačios valstybės piliečių. Teisėjai turi būti „nepriekaištingos reputacijos, nešališki ir sąžiningi asmenys, turintys jų valstybėse reikalaujamą kvalifikaciją, būtiną skiriant į aukščiausius teisminės valdžios postus“.[23]
  • Prokuratūra. Prokuratūra atsako už tyrimus ir baudžiamąjį persekiojimą.[27] Jai vadovauja prokuroras, kuriam padeda pavaduotojai.[28] Prokurorą ir jo pavaduotojus renka Statuto šalių asamblėja. Prokuratūra veikia nepriklausomai, todėl nė vienas jos narys negali prašyti ar vykdyti už Teismo ribų esančių institucijų nurodymų.[27]
  • Sekretoriatas. Sekretoriatas atsako už neteisminius Teismo administravimo ir aptarnavimo reikalus.[29] Sekretoriatui vadovauja sekretorius, kurį 5 metų kadencijai renka teisėjai.[28]

Jurisdikcija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teismo jurisdikcijai priklauso tik labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai:[23]

Teismas vykdo jurisdikciją agresijos atžvilgiu tik tuo atveju, jei yra priimta atitinkama nuostata, kurioje apibrėžiamas šis nusikaltimas ir nurodoma, kokiais atvejais Teismas vykdo jurisdikciją šio nusikaltimo atžvilgiu. Tokia nuostata neprieštarauja atitinkamoms JT Chartijos nuostatoms.

Jurisdikcijos vykdymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teismas įgaliojimus gali vykdyti kiekvienos šalies narės, o specialiu susitarimu – bet kurios kitos valstybės teritorijoje, jei į prokurorą kreipiasi šalis narė, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba arba jei prokuroras yra pradėjęs nusikaltimo tyrimą.[1]

Teismo jurisdikcijai priklauso tik po Statuto įsigaliojimo padaryti nusikaltimai.[23] Jei valstybė Statuto šalimi tampa po jo įsigaliojimo dienos, Teismas gali vykdyti jurisdikciją tik nusikaltimų, padarytų po Statuto įsigaliojimo tai valstybei, atžvilgiu, jei ši valstybė nepadarė pareiškimo, pripažindama teismo jurisdikciją.[23]

Valstybė, Statuto šalis, gali kreiptis į prokurorą dėl vieno ar kelių nusikaltimų, priklausančių Teismo jurisdikcijai, ir prašyti, kad prokuroras ištirtų padėtį ir nuspręstų, ar pateikti kaltinimus vienam ar keliems konkretiems asmenims už tokių nusikaltimų padarymą. Kreipimesi kaip galima išsamiau išdėstomos svarbios aplinkybės ir pridedami besikreipiančios valstybės turimi pagrindžiamieji dokumentai.[23]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 „Tarptautinis baudžiamasis teismas“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-11-23.
  2. ↑ Ratification of the Rome Statute, Coalition of the International Criminal Court
  3. ↑ „Commission on the Responsibility of the Authors of the War and on Enforcement of Penalties“. American Journal of International Law. 14 (1–2): 95–154. January 1920. doi:10.2307/2187841. ISSN 0002-9300. JSTOR 2187841. S2CID 246013323.
  4. ↑ Schabas, William A. (2011-02-17). An Introduction to the International Criminal Court. Cambridge University Press. ISBN 978-1-139-49660-5.
  5. ↑ Archibugi, Daniele; Pease, Alice (2018). Crime and global justice: the dynamics of international punishment. Cambridge Medford (Mass.): Polity press. ISBN 978-1-5095-1261-4.
  6. ↑ Galicki, Z (2016). „International Law and Terrorism“. American Behavioral Scientist. 48 (6): 743–757. doi:10.1177/0002764204272576. S2CID 144313162.
  7. ↑ Fichtelberg, Aaron (2009). „Fair Trials and International Courts: A Critical Evaluation of the Nuremberg Legacy“. Criminal Justice Ethics. 28: 5–24. doi:10.1080/07311290902831268. Nuoroda tikrinta 2023-12-02.
  8. ↑ „The International Criminal Court“. United Nations Department of Public Information. 2002-12. Suarchyvuotas originalas 2006-12-05. Nuoroda tikrinta 2006-12-05. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  9. ↑ 9,0 9,1 Dempsey, Gary T. (1998-07-16). „Reasonable Doubt: The Case Against the Proposed International Criminal Court“. Cato Institute. Suarchyvuotas originalas 2006-12-28. Nuoroda tikrinta 2006-12-31.
  10. ↑ „Election of Mr Arthur N.R. Robinson to the Board of Directors of the Victims Trust Fund“. International Criminal Court. 2006-06-20. Suarchyvuotas originalas 2007-09-27. Nuoroda tikrinta 2007-05-03.
  11. ↑ 11,0 11,1 „History of the ICC“. Coalition for the International Criminal Court. Suarchyvuota iš originalo 2007-03-07. Nuoroda tikrinta 2012-06-04.
  12. ↑ Ba, Oumar (2020). States of Justice: The Politics of the International Criminal Court. Cambridge: Cambridge University Press. doi:10.1017/9781108771818. ISBN 978-1-108-48877-8.
  13. ↑ Schiff, Benjamin N. (2008). Building the international criminal court (1. publ leid.). New York, NY: Cambridge Univ. Press. ISBN 978-0-521-87312-3.
  14. ↑ Scharf, Michael P. (August 1998). „Results of the Rome Conference for an International Criminal Court“. American Society of International Law. Suarchyvuotas originalas 2012-05-15. Nuoroda tikrinta 2006-12-04.
  15. ↑ „The International Criminal Court – A Historic Development in the Fight for Justice“. Amnesty International. 2002-04-11. Suarchyvuotas originalas 2014-12-24. Nuoroda tikrinta 2008-03-20.
  16. ↑ Cassese, Antonio, red. (2002). The Rome Statute of the International Criminal Court: a commentary. Oxford: Oxford Univ. Press. ISBN 978-0-19-829862-5.
  17. ↑ Coalition for the International Criminal Court. (2005-10-13). „Judges and the Presidency“. Suarchyvuotas originalas 2012-12-24. {{cite web}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2012-08-24 siūlomas (pagalba)
  18. ↑ „Warrant of Arrest Unsealed Against Five LRA Commanders“. International Criminal Court. 2005-10-14. Suarchyvuotas originalas 2014-10-06. Nuoroda tikrinta 2014-09-30.
  19. ↑ „Rome Statute of the International Criminal Court“. United Nations Treaty Collection. 2024-10-26. Nuoroda tikrinta 2024-10-26.
  20. ↑ „Situations under investigation“. ICC. Nuoroda tikrinta 2024-12-01.
  21. ↑ Deutsch, Anthony; Sterling, Toby (2023-03-17). „ICC judges issue arrest warrant for Putin over war crimes in Ukraine“. Reuters. Nuoroda tikrinta 2023-03-17.
  22. ↑ David Gritten (2024-11-22). „Arrest warrants issued for Netanyahu, Gallant and Hamas commander over alleged war crimes“. BBC.
  23. ↑ 23,0 23,1 23,2 23,3 23,4 23,5 23,6 23,7 Rome statute. On Wikisource. On legal.un.org.
  24. ↑ „The Presidency“. Suarchyvuotas originalas 2014-07-21..
  25. ↑ "New ICC Presidency elected for 2024–2027". Pranešimas spaudai. 2024-03-11. https://www.icc-cpi.int/news/new-icc-presidency-elected-2024-2027. 
  26. ↑ 26,0 26,1 International Criminal Court. „Chambers“. Suarchyvuotas originalas 2007-07-18. Nuoroda tikrinta 2007-06-21.
  27. ↑ 27,0 27,1 International Criminal Court. „Office of the Prosecutor“. Suarchyvuotas originalas 2008-01-19. Nuoroda tikrinta 2007-07-21.
  28. ↑ 28,0 28,1 International Criminal Court. „Structure of the Court“. Suarchyvuotas originalas 2010-08-13. Nuoroda tikrinta 2012-06-16.
  29. ↑ International Criminal Court. The Registry. Nuoroda tikrinta 2007-07-21.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Tarptautinis_Baudžiamasis_Teismas&oldid=7517988"