Tarptautinė jūrų teisė

Hugo Grotius (1583–1645). Dailininkas – Michiel Jansz van Mierevelt, 1631 m.

Tarptautinė jūrų teisė – tarptautinės teisės pošakis, viena seniausių tarptautinių santykių reguliavimo sričių; visuma teisės normų, reguliuojančių tokius klausimus kaip teritorinė jūra, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, kontinentinis šelfas, atviroji jūra. Tarptautinė jūrų teisė nereguliuoja vidaus vandenų, vidaus upių ir ežerų naudojimo teisinio statuso.

Jūrų teisės konvenciją taiko 1982 m. Jūrų teisės konvencijos pagrindu 1996 m. įsteigtas Tarptautinis Jūrų Teisės Tribunolas (būstinė – Hamburgas).

Istorija

Moderniosios jūrų teisės pradininkas – Hugo Grotius, 1609 m. pateikęs laisvosios jūros (mare liberum) sąvoką bei sampratą. Jis teigė, kad „kiekviena tauta gali laisvai keliauti pas visas kitas tautas ir su jomis prekiauti“. 1635 m. John Selden išplėtojo uždaros jūros mare clausum doktriną, pagal kurią jūra yra padalinta į daugelio valstybių interesų sritis, atskiriant trečiąsias valstybes.

1703 m. Cornelis van Bynkershoek teigė, kad nuosavybės teisės principas gali būti taikomas jūrai, tačiau tiek, kiek siekia valstybės galia. Riba – saugoma teritorija (tuo metu siekė 3 mylių zoną).

Lietuvoje

Lietuvoje jūrų teisė dėstomas kaip pasirenkamasis teisės specialybės studijų dalykas. Pradėtas dėstyti Vilniaus universiteto Teisės fakultete. MRU Teisės fakultete rengiamos podiplominės jūrų teisės magistro studijos (vadovas – prof. Saulius Katuoka). Studijų dalykas – tarptautinė komercinė jūrų teisė, jūrų darbo teisė, aplinkosauginė jūrų teisė ir kitos disciplinos.

Literatūra

• David Freestone, Richard Barnes, David Ong (Hrsg.): The Law of the Sea: Progress and Prospects. 4. Aufl., Oxford 2006. – ISBN 0-19-929961-7
• Wolfgang Graf Vitzthum (Hrsg.): Handbuch des Seerechts. München 2006. – ISBN 3-406-54635-8