Darbo teisė

Kitos reikšmės – Darbo teisė (reikšmės).

Darbo teisė – privatinės teisės šaka, visuma teisės normų, reguliuojančių teisinius santykius, kylančius dėl darbo (veiklos). Darbo teisė reguliuoja tiek sutartinius (darbuotojo ir darbdavio) santykius, užtikrindama dispozityvines normas, tiek ir imperatyviai nustato tam tikrų taisyklių privalomumą darbo santykių šalims.

Istorija

Darbo teisės normomis siekiama ginti darbuotojų, patenkančių į pavaldumo santykius darbo srityje, teises. Darbo teisė tuo pačiu padėjo plėtotis kitoms teisinės-socialinės sistemos sritims, pvz., socialinės apsaugos teisei (foto: darbininkė II pasaulinio karo metais, 1940 m.)

Darbo teisė išsiplėtojo iš civilinės teisės normų. Teisinį darbo santykių reguliavimo atsiradimą bei jo plėtrą paskatino visuomeniniai procesai bei žmonijos pažanga – industrializacija, mechanizacija, technologijų plėtra. Rangos bei samdos sutartis pakeitė darbo sutartis.

Darbo teisės šaltiniai

Darbo teisės šaltiniai gali būti nacionaliniai bei tarptautiniai. Tai gali būti Konstitucija (pvz., Lietuvoje – Lietuvos Respublikos Konstitucija), tarptautinės sutartys, darbo santykius reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės norminiai aktai, Darbo kodeksai (pvz., Lietuvoje – LR darbo kodeksas), kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys. Lietuvoje LR Vyriausybės nutarimai ir kiti norminiai teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik LR darbo kodekso ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir mastu.

Įmonėse, įstaigose, organizacijose pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimami vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nustatantys darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba atskiroms jų grupėms. Pagal LR darbo teisę negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato LR darbo kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Tais atvejais, kai LR darbo kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR DK 4 str.).

Darbo teisės mokslas

Nyderlandų darbo teisės vadovėliai

Darbo teisę tiria teisės mokslo (teisėtyros) šaka. Lietuvos teisėtyrininkai laboralistai – profesoriai Ipolitas Nekrošius, Genovaitė Dambrauskienė ir kiti. MRU Teisės fakultete veikia Darbo teisės ir socialinės saugos katedra.

Santykis su kitomis teisės šakomis

Darbo ir civilinė teisė

Darbo teisę su civiline sieja sutartiniai privatiniai teisiniai santykiai. Abi teisės šakos priklauso privatinei teisei.

Darbo ir valstybės tarnybos teisė

Darbo teisę su valstybės tarnybos teise sieja panašus teisinių santykių objektas – žmogaus veikla, atliekama esant subordinaciam santykiui (darbuotojo ir darbdavio, valstybės tarnautojo ir institucijos, įstaigos).

Lietuvos darbo teisė

Lietuvos darbo teisė yra kodifikuota Lietuvos privatinės teisės šaka. Pagrindinis teisės šaltinis – LR darbo kodeksas.

Tarptautinė darbo teisė

Tarptautinė darbo teisė gali suprantama kaip kolizijų teisė teisinių darbo santykių srityje bei kaip tarptautinė viešoji darbo teisė. Kaip kolizinė teisė ji yra teisė, taikytina tarptautinio pobūdžio darbo santykiams. Pagal LR DK 7 str. darbo sutarties šalys gali pasirinkti taikytiną teisę tiek visai darbo sutarčiai, tiek ir jos daliai. Pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Dėl to, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, darbuotojo apsaugos srityje nenustoja galios imperatyvios teisės normos tos valstybės, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės. Jei šalys savo susitarimu nepasirenka taikytinos teisės, tai ji parenkama vadovaujantis tam tikrais principais. Jei darbas nuolatos dirbamas vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės darbo teisė, nepaisant to, kad darbuotojas laikinai dirba kitoje valstybėje. Jei darbuotojas nedirba nuolatinio darbo nė vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė), darbo teisė. Jei iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo santykiai yra labiau susiję su kita valstybe nei ta, kurios teisė taikytina pagal aukščiau išvardytus principus, taikoma tos kitos valstybės, su kuria tie darbo santykiai labiausiai susiję, darbo teisė (LR DK 7 str.).

Tarptautinės viešosios darbo teisės galiojimą sąlygoja nacionalinės bei tarptautinės teisės santykis: tai, ar tarptautinė teisė nacionalinėje teisės sistemoje galioja tiesiogiai, ar yra reikalinga įgyvendinančio akto, tai, kokią teisinę galią turi tarptautinės normos. Pvz., Lietuvos darbo kodeksas nustato, kad, kai LR tarptautinėmis sutartimis yra nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias nustato šis Kodeksas ir kiti LR darbo įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių taisyklės. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys darbo santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinės sutartys nustato, jog joms taikyti yra būtinas specialus LR norminis teisės aktas.

Darbo teismai

Vokietijos Federalinis Darbo Teismas

Darbo teismai yra specializuoti teismai. Nagrinėja darbo bylas, sprendžia ginčius darbo teisinių santykių srityje. Veikia Belgijoje, Vokietijoje, kitose valstybėse. Lietuvoje buvo svarstomos darbo teismų įvedimo galimybės, atlikti moksliniai tyrimai.

Literatūra

• Autorių kolektyvas (T. Bagdanskis, G. Dambrauskienė, R. Guobaitė, R. Krasauskas, V. Lopinys, R. Macijauskienė, I. Mačernytė-Panomariovienė, L. Sirvydienė, J. Tartilas, J. Usonis). Darbo teisė (vadovėlis). Vilnius: MRU, 2008.