Taranto kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Principato di Taranto
Pringipate de Tarde
Taranto kunigaikštystė
1088 – 1465
Location of
Sostinė Tarantas
Valdymo forma Monarchija
Istorija
 - Įkurta 1088 m., 1088

Taranto kunigaikštystė (it. Principato di Taranto, Taranto tarme: Pringipate de Tarde) – valstybė dabartinės Italijos teritorijoje, Sicilijos karalystės, vėliau Neapolio karalystės ir, galiausiai, Italijos dalis. Ji koncentravosi Apulijos istoriniame regione. Normanų valstybės sostine buvo Tarantas. Kunigaikštystė įkurta 1088 m. ir gyvavo iki 1465 m., valdoma įvairių dinastijų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietų Italija 1112 m.: sicilijos karalystė, Neapolis, Kapuja, Tarantas.

Taranto kunigaikštystė buvo valstybė pietų Italijoje, sukurta 1088 m., kai Tarantas atiteko Bohemondui I, vyriausiajam Roberto Guiskardo sūnui. Bohemondas I ir jaunesnysis brolis Rodžeris Borsa po ginčo dėl Apulijos kunigaikštystės paveldėjimo sudarė taiką. Bohemondui I atiteko Tarantas.

Tarantas tapo kunigaikštystės sostine, o pati valda apėmė beveik visą Apulijos „kulną“.

Per vėlesnius gyvavimo metus kunigaikštija kartais buvo galinga ir beveik nepriklausoma nuo Sicilijos karalystės, o vėliau ir Neapolio karalystės feodalinis feodas. Kartais tai būdavo tik titulas, dažnai suteikiamas karūnos įpėdiniui arba valdančios karalienės vyrui. Kai Anžu namai buvo perdalinti, Tarantas atiteko Durazo namams (1394–1463).

Neapolio karalystės valdovas Ferdinandas I sujungė Taranto kunigaikštystę su Neapolio karalyste mirus savo žmonai Izabelei iš Klermono. Kunigaikštystės nepriklausomybės periodas baigėsi, tačiau Neapolio karaliai ir toliau suteikdavo Taranto princo titulą savo sūnums, pirmiausiai būsimam Neapolio karaliui Alfonsui II, vyriausiam Izabelės sūnui.

Grafystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žiofrė (1063 – iki 1072)
  • Ričardas (iki 1072–1080)
    • Petras II, regentas
  • Robertas Guiskaras (1080–1085)
  • Bohemondas I, (1085–1088)

Princai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hotevilių dinastija (Altavilla)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1088 – Bohemondas I (1054–1111), vėlesniais metais Bohemondas I Antiochas, kryžiuočių valstybės Antiochijos valdovas;
  • 1111 – Bohemondas II (1108, 1130), Antiochijos princas;
  • 1128 – Karalius Rodžeris II (1093–1154), Apulijos kunigaikštis, Sicilijos karalius, Pietų Italijos vienytojas;
  • 1132 – Tankredas, Bario princas – Rodžerio II sūnus;
  • 1138 – Vilijamas I Sicilietis, Sicilijos karalius, Roger II sūnus, po brolio Tankredo mirties tapo Taranto princu;
  • 1144 – Simonas, Roger II sūnus;
  • 1157 – Viljamas II, būsimasis Sicilijos karalius;
  • 1189 – Karalius Tankredas, Lečės grafas;
  • 1194 – Viljamas III, Sicilijos karalius (vėliau jis buvo nušalintas), Lečės grafas;

Hohenštaufenų dinastija (Svevia)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1194 m. – karalius Henrikas VI, Šventosios Romos imperatorius ir Sicilijos karalius;
    • 1198 – Robertas;
    • 1200 m. – Valteris III iš Brieno.
  • 1205 m. – karalius Frydrichas II, Šventosios Romos imperatorius;
  • 1250 – Manfredas iš Sicilijos, Frydricho II sūnus, vėliau ir karalius;

Angevinų (Anžu) dinastija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1266 – karalius Karolis I (1227–1285), nugalėjo Manfredą ir buvo popiežiaus įšventintas Sicilijos karaliumi;
  • 1285 – karalius Karolis II (1248–1309), Neapolio karaliaus Karolio I sūnus;
  • 1294 m. – Pilypas I (1278–1331), Karolio II sūnus ir tituluotas Lotynų imperatorius;
  • 1331 – Robertas iš Taranto (1299–1364), Pilypo I sūnus;
  • 1346 – Liudvikas iš Taranto (1308–1362), Pilypo I sūnus, tuo pat metu Neapolio karalius;
  • 1364 m. – Pilypas II (1329–1374), Pilypo I sūnus ir tituluotas Lotynų imperatorius;
    • 1356 m. – jaunystėje mirė Pilypo II sūnus Pilypas III, titulas grąžintas tėvui;

Bo lordų (Del Balzo) dinastija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1374 – Žakas de Bo, Pilypo II sūnėnas ir titulinis Lotynų imperatorius;

Velfų arba Branšviko (Este del Guelfo) dinastija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Orsinių dinastija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • O. Casanova, Il Principato di Taranto e gli Angioini, Taranto, Cooperativa tipografica, 1908
  • G. C. Speziale, Storia militare di Taranto negli ultimi cinque secoli, Bari 1930, rist. 1979.
  • G. M. Monti, La condizione giuridica del Principato di Taranto,Tipografia Cressati, Bari, 1928.
  • AA.VV, Il Principato di Taranto dai Normanni agli Angioini, Industria grafica Tiemme, Manduria (Ta), 1994.
  • Luigi Madaro — Le origini del Principato di Taranto — Industria Grafica O. Ferrari & Co. — Alessandria, 1926