Tarškalai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gvaranių indėnai su tarškalais (marakomis)

Tarškalai – paprasčiausias perkusinis instrumentas, kratomasis idiofonas. Būna įvairiausių pavidalų, bet paprastai tai būna kokia nors skambi tuščiavidurė talpa (kokio nors vaisiaus, riešuto išdžiovintas kevalas, medinė talpa), užpildyta akmenėliais, sėklomis, kurias purtant skleidžiamas tarškantis, barškantis garsas. Įvairiausi tarškalai nuo seno naudojami visame pasaulyje: Lotynų Amerikoje – marakos, Brazilijoje – ganzos, Zimbabvėje – hošo, Australijoje – „beždžionės lazda“, Amerikoje – „lietaus lazda“ ir kt. Prie tarškalų priklauso ir vaikų barškučiai.

Šiaurės, o ypač Pietų Amerikoje tarškalai yra svarbus šamanų atributas. Pietų Amerikos šamanų požiūriu, tarškalo rankena simbolizuoja pasaulio medį, moliūgas – visatą, sėklos ir akmenukai – dvasias ir protėvių vėles. Kratant tos dvasios pažadinamos ir tada jos padeda šamanui.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vitebsky, Piers 2002. Šamanai. Vilnius: Alma littera