Tapetai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Tapetai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai dažniausiai popieriaus pagrindo ritininė medžiaga, tvirtinama prie sienų paviršiaus naudojant klijus. Tapetai skirti namų, biurų, kavinių ir kitų patalpų vidaus dekoravimui. Šis dekoravimo būdas išskirtinis tuo, kad tapetais galima paslėpti sienų nelygumus, įtrūkius ir kitus defektus. Pagal pagrindą tapetus galima suskirstyti į kelias grupes: popieriaus, tekstilės, stiklo pluošto ir kitų medžiagų. Dažniausiai tapetai parduodami susukti į ritinius ir turi atsikartojantį raštą. Standartiniai ritinio matmenys: ilgis – nuo 8 iki 10 m, plotis – nuo maždaug 0,5 iki 1 metro. Gaminami ir nestandartinių matmenų tapetai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popierių prieš beveik 2 tūkst. metų išrado kinai, kurie iš jo pradėjo gaminti ir sienoms puošti skirtus tapetus. Pirmieji tapetai būdavo juodai balti, spalvotų atsirado tik maždaug XI a. Turtingi europiečiai – didikai, karaliai ir kt. – patalpas nuo seno puošė kilimais, freskomis, gobelenais ir kitais būdais. XV a. sienų puošybai pradėti naudoti prašmatnūs popieriaus lakštai. Tokią madą paskleidė Prancūzijos karalius Liudvikas XI. Tiesa, tuo metu tapetai buvo įperkami tik didikams.

XVI amžius Išradus spaudos presą tapetų gamyba atpigo. Beje, šį būdą naudoti tapetams sugalvota atsitiktinai. Spaustuvininkas Hugas Gousas iš Anglijos 1509 m. pagamino didelį kiekį knygų lapų su klaidomis. Kitoje lapų pusėje jis nusprendė atspausdinti augalų raštą ir jais dekoravo kambario sienas. Lakštais atspausdinti tapetai ilgą laiką buvo naudojami ne tik sienų, bet ir baldų puošybai. [1] Tapetų gamyba anuomet garsėjo Anglija, Prancūzija ir Olandija. Rankiniu būdu atspausdinti dvispalviai tapetai būdavo papildomai dažomi įvairiomis spalvomis.

XVII-XVIII amžius Brangius daugiasluoksnius tapetus imta naudoti XVI–XVII a. Dažniausiai išoriniam sluoksniui buvo naudojami prabangūs audiniai. Taip pat buvo gaminami popieriniai tapetai, kurių vidinę pusę dengė pigesnis audinys. Prasidėjus intensyvesnei prekybai su Azijos šalimis, Europos rinką užpildė spalvingi kiniški tapetai, europiečių praminti indišku popieriumi. Šių tapetų puošimo elementus perėmė ir patys europiečiai. XVII–XVIII a. Europoje populiarumo sulaukė popieriniai tapetai, imituojantys audinius, kurie vadinti „netikru šilku“. [1]

XIX-XX amžius Tobulėjant popieriaus gamybos technologijoms sugalvotas patogesnis tapetų naudojimo būdas – juos imta spausdinti ant ilgų rulonų. Tokius tapetus buvo paprasčiau ir greičiau klijuoti. Šio išradimo autoriumi įvardijamas prancūzas Anri Furdrinjė. XX a. viduryje tapetų rinkoje atsirado dar viena naujovė - viniliniai tapetai. Jų vidinė pusė buvo pagaminta iš popieriaus, o išorinė padengta vinilo sluoksniu.

Tapetų rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popieriniai tapetai

Jie skirstomi į viengubo (simpleksas) ir dvigubo (dupleksas) popieriaus tapetus. Simplekso tapetai – ploni ir nepatvarūs, neatsparūs ultravioletiniams spinduliams, užtat lengvai klijuojami, ekologiški. Duplekso tapetų viršutinis sluoksnis dažniausiai gaminamas iš kokybiško popieriaus, atsparaus šviesai ir drėgmei, o apatinis – šiauštas, todėl geriau įsisavina klijus. Šie tapetai ypatingi tuo, kad susidėvėjus viršutiniam sluoksniui jį galima nuplėšti ir klijuoti naujus tapetus ant apatinio sluoksnio.

Flizelino tapetai

Vienalyčiai, gaminami naudojant augalinės kilmės pluoštą, tvirtesni už popierinius ir sunkiau plyšta, atsparūs drėgmei. Jie klijuojami tiesiai ant klijais padengtos sienos.

Viniliniai tapetai

Vinilo (PVC) danga tapetams suteikia patvarumą ir atsparumą vandeniui. Jie skirstomi į vadinamąją „šilkografiją“ (smulkiomis įpjovomis išgaunamas šilko ir perlamutro blizgesys), pūstą vinilą (iškilios detalės leidžia imituoti įvairius paviršius ir apdailos medžiagas) bei plaunamą vinilą (išsiskiria ypatingu atsparumu drėgmei). [2]

Ekologiški tapetai

Ekologiški tapetai atrodo identiškai bei pasižymi visomis tomis pačiomis savybėmis kaip ir viniliniai tapetai, tačiau yra pagaminti aplinkai draugišku būdu. Šiuose tapetuose plastifikuotas PVC, prieštaringai vertinamas dėl galimos neigiamos įtakos sveikatai, pakeičiamas aplinkai ir žmogui draugišku polimeru – poliolefinu, taip pat naudojamu vaikiškų žaislų, maisto pakuočių gamyboje. Šie tapetai yra ilgaamžiai, neturi sudėtyje jokių pavojingų medžiagų, bekvapiai bei lengvai perdirbami. Tapetų sudėtyje nėra PVC (polivinilchlorido), plastifikatorių, tirpiklių, ftalatų. Gamybos bei naudojimo metu iš jų neišsiskiria pavojingos medžiagos.

Tekstiliniai tapetai

Dviejų sluoksnių tapetai, kurių apatinę dalį sudaro flizelino pagrindas, o išorėje gali būti naudojamos įvairios medžiagos, pvz., linas, medvilnė, šilkas, laminuotas popierius ir kt. Jie gerai sugeria garsą, išlaiko šilumą, neišdega. [2] Stiklo pluošto audinio tapetai Gaminami iš stiklo pluošto gijų, kurių gamyboje naudojamas kvarco smėlis, soda, dolomitas ir kalkės. Jie yra ilgaamžiai, atsparūs drėgmei, juos galima dažyti, todėl tinka taisant sienų nelygumus, įskilimus ir kitas deformacijas. [2]

Fototapetai

Gaminami iš vinilo ir flizelino, arba tik flizelino. Ypatingi tuo, kad ant jų galima atspausdinti pageidaujamą vaizdą, pavyzdžiui, nuotrauką ar paveikslą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1. Tapetai turi seną, net revoliuciją sukėlusią istoriją. Savaitė. Paskutinį kartą atnaujinta 2017-05-22 [žiūrėta 2017 rugpjūčio 8 d.]. [1]

2. Tapetai - svarbi dizaino dalis. ASA.LT. Paskutinį kartą atnaujinta 2007-12-03 [žiūrėta 2017 rugpjūčio 1 d.]. [2]