TSRS Šaudmenų liaudies komisariatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

TSRS Šaudmenų liaudies komisariatas, ŠLK (rus. Народный комиссариат боеприпасов СССР) – vienas iš ministerijos lygio centrinių TSRS valdymo organų, valdęs parakų ir kitų sprogstamųjų medžiagų bei šaudmenų gamybos įmones ir jų vystymą, veikęs 19391946 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. sausio 11 d. TSRS Gynybos pramonės liaudies komisariatas buvo padalintas į kelis savarankiškus liaudies komisariatus:

1946 m. TSRS Šaudmenų LK buvo pervadintas į TSRS Žemės ūkio mašinų gamybos ministeriją.

Vadovybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuoju šaudmenų liaudies komisaru tapo kadrinis kariškis Ivanas Sergejevas. 1941 m. kovą jį pakeitė Piotras Goremykinas, iki tol buvęs ginkluotės liaudies komisaro pavaduotoju.
1942 m. šaudmenų liaudies komisaru buvo paskirtas Borisas Vanikovas, iki tol buvęs gynybos pramonės liaudies komisaru bei ginkluotės liaudies komisaro pavaduotoju. Kartu su Vanikovu jo pavaduotoju buvo paskirtas Michailas Chruničevas, žinomas pramonės organizatorius, iki tol dirbęs aviacijos pramonės liaudies komisaro pavaduotoju (o dar anksčiau - gynybos pramonės liaudies komisaro pavaduotoju).[1].

  • Ivanas Sergejevas (Иван Павлович Сергеев): 1939-01-11 – 1941-03-03,
  • Piotras Goremykinas (Петр Николаевич Горемыкин): 1941-03-03 – 1942-02-16,
  • Borisas Vanikovas (Борис Львович Ванников): 1942-02-16 – 1946-01-07.

Šaudmenų liaudies komisaro pavaduotojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Levas Gaidukovas (Лев Михайлович Гайдуков)
  • Grigorijus Frezerovas (Григорий Рафаилович Фрезеров)
  • Piotras Goremykinas (Петр Николаевич Горемыкин): 1942 m. vasaris – 1946 m. kovas.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ŠLK padaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaudmenų liaudies komisariate buvo sukurti šie padaliniai:

  • Sprogdiklių ir kapsulių bei pirotechninių gaminių gamybos vyriausioji valdyba
  • Parakų ir parakinių užtaisų gamybos vyriausioji valdyba
  • Artilerijos sviedinių, minų ir aviacinių bombų korpusų gamybos vyriausioji valdyba
  • Tūtų gamybos vyriausioji valdyba
  • Šaudmenų užtaisymo ir sprogstamųjų medžiagų gamybos vyriausioji valdyba
  • Techninė taryba
  • Tiekimo ir realizacijos centrinė valdyba

ŠLK pavaldžios įmonės ir įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TSRS Šaudmenų liaudies komisariatui buvo pavaldūs:

  • 53 gamyklos,
  • 12 mokslinio turimo institutų ir konstravimo biurų,
  • 5 statybos trestai,
  • 5 aukštosios mokyklos,
  • 11 technikumų.

ŠLK gamyklų tarpe buvo:

  • Kalinino vardo gamykla Nr. 4 (Leningradas) – gaminusi sprogdiklius, kapsulių įvores ir pan.
  • Gamykla Nr. 5 (Leningradas),
  • Gamykla Nr. 6 (Šliselburgas, Leningrado sritis),
  • Vladimiro Iljičiaus vardo gamykla Nr. 70 (dabar - Vladimiro Iljičiaus vardo Maskvos elektromechanikos gamykla) - gamino šarvamušius sviedinius,
  • Gamykla Nr. 77 (Leningradas),
  • Gamykla Nr. 522 (Leningradas),

ŠLK pavaldžių institutų tarpe nuo 1940 m. buvo ir Reaktyvinis mokslinio tyrimo institutas, dar vadintas НИИ-3 ('3-ias mokslinio tyrimo institutas).

Reaktyviniai tyrimai ŠLK viduje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. ŠLK buvo sukurta Reaktyvinės technikos vyriausioji valdyba (Главное Управление по реактивной технике), kuriai vadovavo šaudmenų liaudies komisaro pavaduotojas. Ši vyriausioji valdyba turėjo vadovauti visiems reaktyvinės technikos kūrimo darbams.
Vyriausiajai valdybai buvo pavaldūs naujai sukurti:

  • reaktyvinės technikos mokslinio tyrimo institutas,
  • reaktyvinių sviedinių mokslinio tyrimo institutas poligonas,
  • tolimojo veikimo radiju valdomų reaktyvinių sviedinių kūrimo centrinis konstravimo biuras,
  • reaktyvinių sviedinių specialusis konstravimo biuras Penemiundėje (įkurtas vokiečių reaktyvinės technikos mokslinio tyrimo centro bazėje).

Siekiant Šaudmenų liaudies komisariatui padėti sukomplektuoti institutus bei centrinius konstravimo biurus į ŠLK sudėti buvo perduotas НИИ-1 ('Mokslinio tyrimo institutas Nr.1') filialas ir Skystinių reaktyvinių variklių konstravimo biuras, anksčiau priklausę Aviacijos pramonės liaudies komisariatui.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Глава IX «Боеприпасы» сборник «Оружие победы» под ред. В. Н. Новикова, М., Изд. «Машиностроение», 1985