Suva (mitologija)
Suva (arab. سواع) – dievybė senovės arabų mitologijoje. Paminėta Korane (71:23) drauge su Vadu, Jagusu, Jauku ir Nasr kaip dievybė, kurią garbino pranašo Nuho (Nojaus) tautiečiai.
Greičiausiai ši dievybė laikyta bandų globėja. Ji buvo žinoma ir šiaurinėje, ir pietinėje Arabijoje, tačiau svarbiausia šventovė buvo Ruhate (šiaurės vakarų Arabija). Suvą garbino Hidžazo Chuzailio gentis.[1] Dievybę garbino ir kai kurios pietinės arabų gentys. Aktyviai garbinta iki islamo atsiradimo. VI a. būta Suvos šventovių, tačiau daugelį iš jų sunaikino musulmonai.[2] Ruhate stovėjusi Suvos šventykla paliepus Mahometui sugriauta 630 m. sausio mėn. (pagal musulmonų kalendorių 8-ųjų m. 9-ąjį mėn.).[3][4][5]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Пиотровский 1991, p. 173.
- ↑ Пиотровский 1991, p. 174.
- ↑ List of Battles of Muhammad Archyvuota kopija 2011-07-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ S.R. Al-Mubarakpuri. The sealed nectar, p. 256.
- ↑ "Later, in the same month, ‘Amr bin Al-‘As was sent ", Witness-Pioneer.com Archyvuota kopija 2011-09-27 iš Wayback Machine projekto.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Пиотровский, М. Б. (1991). Коранические сказания. Москва: Наука.