Storosios žarnos divertikuliozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Storosios žarnos divertikuliozė (lot. diverticulosis coli) – tai sutrikusios gaubtinės žarnos motorikos sukelta liga, pasireiškianti padidėjusiu žarnos vidaus slėgiu, nuo kurio atsiranda divertikulų, sukeliančių komplikacijas. Divertikulas(lot. diverticulum) – tai įgyta gaubtinės žarnos būklė, atsiradusi žarnos gleivinei ir pogleiviui išsiveržus per raumeninį žarnos dangalą.

Šaltinis - Chirurgija, 2 tomas, sudarytojas - Juozas Pundzius.

Epidemiologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia divertikulioze serga išsivysčiusių šalių gyventojai. Šia liga beveik neserga Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos gyventojai, kurie vartoja mažai apdorotus, daug ląstelienos turinčius maisto produktus. D. P. Burkittas 1974 m. nustatė, kad Ugandos gyventojo organizmas per 24 valandas vidutiniškai pašalina 400 g išmatų, o anglo – tik 100 g kietų išmatų per penkias dienas. Vegetarai divertikulioze serga 3–5 kartus rečiau nei ne vegetarai. Moterys serga du kartus dažniau už vyrus. JAV apie 50 proc. vyresnių nei 60 metų žmonių yra susidarę divertikulų, iš jų apie 10 proc. yra simptominiai. Apie 75 proc. pacientų tereikia pakeisti mitybą, kad būklė pagerėtų, tik 1 proc. pacientų tenka gydyti chirurginiu būdu.

Etiologija ir patogenezė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Du veiksniai lemia divertikulų susidarymą: padidėjęs žarnos vidaus slėgis ir sumažėjęs žarnos sienelės atsparumas tempimui. Žarnos sienelės elastingumas labai priklauso nuo amžiaus, mitybos ir kai kurių ligų. Jei žarnos vidaus slėgis nepadidėja, divertikulai nesiformuoja ir divertikulioze nesusergama.

Divertikuliozė pasižymi propulsinių peristaltikos bangų derinimo sutrikimu. Normaliai susitraukus vieniems žiediniams raumenims, atsipalaiduoja toliau esantys žiediniai raumenys ir išilginiai raumenys stumia išmatas. Sergant divertikulioze, toliau esantys žiediniai žarnos sienelės raumenys neatsipalaiduoja, dėl to padidėja žarnos vidaus slėgis.

Divertikulų atsiradimą lemia trys veiksniai: genetiniai, aplinkos ir epidemiologiniai. Pastebėta, kad divertikulų dažniau būna nutukusiems, mažai fiziškai aktyviems, rūkantiems, nesaikingai vartojantiems alkoholį, vartojantiems maisto produktus be augalinių skaidulų, daug vartojantiems kofeino (kavos, arbatos), vartojantiems kortikosteroidus, nesteroidinius priešuždegiminius vaistus, sergantiesiems inkstų policistoze. Tarp epidemiologinių veiksnių pabrėžiamas vyresnis amžius, vakarietiškas gyvenimo būdas, gyvenamoji vieta Europoje arba Šiaurės Amerikoje, baltoji rasė.

Pataruoju metu daug dėmesio skiriama genetinių veiksnių tyrimams, manoma, kad gali būti genetiškai nulemta didesnė tikimybė susirgti divertikulioze, kartais – sutrikusi kolageno funkcija.

Šaltinis - Chirurgija, 2 tomas, sudarytojas - Juozas Pundzius.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Divertikulai išsiveržia silpniausiose žarnos sienelės vietose: tarp žarnos pasaito ir laisvųjų tenijų, kur gleivinę maitinančios kraujagyslės iš serozinio dangalo pereina į pogleivį, todėl viena divertikulo siena ribojasi su kraujagysle. Divertikulo siena susideda iš gleivinės, pogleivio ir serozinio dangalo. Divertikuluose galima rasti koprolitų. Kairioji gaubtinės žarnos dalis pažeidžiama apie 90 proc., vien riestinė žarna – apie 60–70 proc. Tiesiojoje žarnoje divertikulų nebūna.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konsensus konferencija Romoje 1999 m. pasiūlė divertikuliozės klasifikaciją, kuri šiuo metu plačiausiai naudojama. Skiriama:

  • Besimptomiai divertikulai.
  • Simptominė nekomplikuota divertikuliozė.
  • Divertikuliozės komplikacijos:
  1. Divertikulitas;
    1. Abscesas, flegmona;
    2. Peritonitas;
    3. Žarnos susiaurėjimai ir nepraeinamumas;
    4. Gaubtinės žarnos fistulės;
  2. Kraujavimas.

Simptomatika ir diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Besimptomiai divertikulai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai randami atsitiktinai atliekant irigoskopiją arba fibrokolonoskopiją. Besimptomių divertikulų dažniau turi vyresni nei 60 metų pacientai, tokių divertikulų dažniau atsiranda susilpnėjus gaubtinės žarnos sienelei, o ne padidėjus žarnos vidaus slėgiui.

Simptominė nekomplikuota divertikuliozė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pacientai skundžiasi pilvo skausmu, kuris sustiprėja prieš tuštinimąsi, praeina pasituštinus arba išėjus dujoms. Skausmas gali būti dieglių ir spazmų pobūdžio, gana stiprus, varginantis pacientą. Pastebėta, kad skausmas susijęs su stresu, maistu. Dažnokai pasireiškia pykinimas, kartais vėmimas ir kiti nelabai specifiniai virškinamojo kanalo ligų simptomai (rėmuo, nevirškinimas, pilvo išsipūtimas). Tiriant pacientą, randama skausminga, spazmuojanti riestinė žarna. Kitų objektyvių simptomų rasti nepavyksta. RRS neinformatyvi. Irigoskopija parodo divertikulus, jų paplitimą, dydį. Paprastai divertikulai yra ovalios formos, nefiksuoti, šiek tiek prisipildo, jei žarna pripildyta kietai, pasituštinus juose kontrasto nelieka. Žarnos sritis, kurioje yra divertikulų – dažniau riestinė žarna, spazmuoja, susiaurėja, išgauba tankesnė ir „aštri“. Kiti tyrimai (kraujo, šlapimo, kolonoskopija) nekomplikuotos simptominės divertikuliozės diagnostikai neinformatyvūs.

Skiriamoji diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausia nustatyti, ar paciento negalavimų priežastis yra divertikuliozė, o ne patvirtinti ar atmesti divertikulų buvimą:

  • Dirgliosios storosios žarnos sindromas; kliniškai atskirti jo beveik neįmanoma; atliekant irigoskopiją, nerandama divertikulų, tačiau kiti simptomai išlieka: žarnos spazmai, tankesnė, „aštri“ išgauba (dirgliosios storosios žarnos sindromą net linkstama laikyti predivertikulioze, t. y. ta motorikos sutrikimo stadija, kai divertikulų dar nėra, bet prielaidų jiems atsirasti jau yra: padidėja žarnos vidaus slėgis ir sutrinka peristaltikos derinimas.
  • Inkstų akmenligė; nustatyti padeda irigoskopija, inkstų tyrimas ultragarsu, šlapimo tyrimas.
  • Kairės pusės dubens uždegiminė liga; diagnozuoti padeda ginekologinis tyrimas, dubens tyrimas ultragarsu.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gydymas priklauso nuo ligos stadijos ir komplikacijų.

  • Radus besimptomius divertikulus, pacientui tereikia rekomenduoti valgyti daug ląstelienos turinčio maisto ir gerti pakankamai skysčių.
  • Simptominė nekomplikuota divertikuliozė:
    • Konservatyvaus gydymo tikslas – sumažinti žarnos vidaus slėgį ir pašalinti ligos simptomus, nes pašalinti divertikulus įmanoma tik chirurginiu būdu.
    • Chirurginis gydymas, anksčiau gana plačiai taikytas Vakaruose, neduoda gerų rezultatų, todėl dabar nekomplikuota gaubtinės žarnos divertikuliozė gydoma konservatyviai. Tinkama mityba yra svarbiausia gydymo dalis. Patariama valgyti:
      • Daug daržovių, vaisių, rupių miltų gaminių.
      • Gausiai vartoti skysčių (ne mažiau kaip 2 litrus per dieną).
      • Kviečių sėlenų. Užpylus šaltu vandeniu, vartojama pagal schemą didinant kiekį nuo 1–2 valgomųjų šaukštų pirmąją savaitę iki 4–5 valgomųjų šaukštų ketvirtąją savaitę (jei reikia). Laipsniškai didinti suvalgomų kviečių sėlenų kiekį būtina tam, kad žarnynas priprastų prie padidėjusio išmatų kiekio. Jei pacientui atsiranda raižančių pilvo skausmų arba jie stiprėja, sėlenų kiekį reikia didinti lėčiau, gerti daugiau skysčių.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Chirurgija, 2 tomas, sudarytojas - Juozas Pundzius