Stereobatas
Stereobatas (gr. στερεοβάτης, iš στερεός – kietas ir βάσις – pagrindas) – senovės graikų šventyklos arba kolonados pamatas, dažniausiai laiptų pavidalo.[1] Kartais stereobatu vadinama tik pamato apatinė dalis, o virš jo esanti viršutinė laiptuotoji dalis vadinama krepidoma. Viršutinė stereobato (krepidomos) pakopa arba jos paviršius vadinama stilobatu.
Graikų šventyklų stereobatas dažniausiai turėjo pakopas visose pastato pusėse. Romėnų šventykloms beveik visada naudotas podiumas – laiptuotas pagrindas su laiptais tik iš fasado pusės.
Stereobato terminą pirmasis pavartojo romėnų architektas ir architektūros teoretikas Vitruvijus.[2] Savo traktate „Dešimt knygų apie architektūrą“ (De architectura libri decem) Vitruvijus fasado pusėje patarė įrengti nelyginį stereobato pakopų skaičių (kad ant pirmos pakopos ir stereobato paviršiaus užlipti ta pačia koja).[3] Graikų šventyklose dažniausiai įrengtos trys pakopos (Partenone – penkios).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tarptautinių žodžių žodynas, p. 465, Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985 m.
- ↑ Stereobatas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-10-20. Nuoroda tikrinta 2020-10-10.
- ↑ Vitruvius, The Ten Books on Architecture, t. 3, p. 88. Dover Publications, Inc., Niujorkas, 1960 m. ISBN 0-486-20645-9.