Stendalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stendalis

Stendalis (tikr. Marie-Henri Beyle, 1783 m. sausio 23 d. – 1842 m. kovo 23 d.) – prancūzų rašytojas, vienas pirmųjų pradėjęs rašyti realistine ir romantine forma. Tai ypač atsiskleidžia romanuose "Raudona ir Juoda" bei "Parmos vienuolynas."

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Chérubinas Beilis, Stendalio tėvas

Rašytojas gimė ir vaikystę praleido provincijoje, Grenoblio mieste, audringais XVIII a. prancūzų revoliucijos metais. Jo tėvas Cherubinas Beilis, advokatas, buvo aršus rojalistas, todėl nepritarė revoliucijos idėjoms. Stendalio motina Henrieta Gagnon mirė dar jam būnant vaiku. Apie ją jis užsimena savo prisiminimuose „Aš mylėjau savo mamą.<...> Aš norėjau padengti bučiniais visą jos kūną. Ji mylėjo aistringai ir bučiuodavo mane dažnai. O aš grąžindavo jai meilę su nemažesne liepsna. <...> Nekenčiau savo tėvo, kai jis nutraukdavo tuos bučinius.“ Stendalio motina mirė 1790 m. lapkričio 23 d. gimdydama, kai jam buvo septyneri metai.

"Čia prasideda mano moralinis gyvenimas, - teigė Anri. - Aš negalėjau verkti. Teta Serafina priekaištavo man dėl nejautrumo. Aš aiškinau sau, kad tokia yra Dievo valia."

Paminklinė lenta Stendaliui Vilniuje

Taigi didžiąją vaikystės dalį praleido augdamas savo senelio namuose, veikiamas Švietimo amžiaus idėjų. Mokėsi Grenoblyje, dažnai bendravo su jakobinais. Dar besimokydamas įgijo aistrą matematikai, todėl iki mirties varijuodavo įvairiais skaičiais.

Ilgą laiką jis tarnavo Napoleono kariuomenėje; 1812 m. dalyvavo žygyje į Rusiją, pakeliui lankėsi Vilniuje. Estetinės Stendalio pažiūros formavosi apie 1820 m., t. y. tada, kai ėmė domėtis Italijos meno istorija ir rašė knygas apie šios šalies meno ir kultūros paminklus. Bendravo su Italijos karbonarais. Žymiausi jo kūriniai: pamfletų rinkinys „Rasinas ir Šekspyras”, romanas „Raudona ir juoda”, „Lusjenas Levenas“.

Jo vardu pavadinta nervų liga, vadinama Stendalio sindromu, kuri jį ištiko pirmą kartą apsilankius Florencijoje. Tai paaiškinama, kaip žmogaus nesugebėjimas iš karto prisitaikyti prie milžiniškos kultūros apsupties.

Stendalis dėl savo išvaizdos buvo vadinamas buldogu. Niekada nevedė ir neturėjo vaikų, tačiau jo gyvenime buvo pilna moterų. Spėjama, kad jis mirė nuo sifilio sukeltų komplikacijų staiga nualpus Paryžiaus gatvėje.

Stendalio kapas.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Romanai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Armansas (1827)
  • Raudona ir Juoda (1830)
  • Liusjenas Levenas (1835, neužbaigtas romanas, pirmą kartą išleistas 1894)
  • Parmos vienuolynas (1839)
  • Lamiel (1839–1842, neužbaigtas, išleistas 1889)

Apsakymai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Rožinė ir Žalia (1837, neužbaigtas)
  • Mina de Vangel (1830, vėliau išleistas Paryžiaus žurnale La Revue des Deux Mondes)
  • Vanina Vanini (1829)
  • Italijos kronikos, (1837 – 1839)
    • Vitoria Akoramboni
    • Čenči (1837)
    • Hercogienė de Paliano
    • Kastro abatija (1832)

Biografijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Napoleono gyvenimas (1817 – 1818, išleistas 1929)
  • Rosinio gyvenimas (1824)

Autobiografija[taisyti | redaguoti kodą]

Trumpi Stendalio memuarai Souvenirs d'Égotisme (Egotisto memuarai) buvo išleisti po mirties 1892 m. Taip pat publikuoti daug išsamesni atsiminimai, pavadinimu Anri Brulardo gyvenimas.

  • Anri Brulardo gyvenimas (1835 – 1836, išleisti 1890)
  • Egotisto memuarai (išleisti 1892)
  • Žurnalas (1801–1817) (Asmeniniai Stendalio dienoraščiai)

Negrožiniai kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Roma, Neapolis ir Florencija (1817)
  • Apie meilę (1822)
  • Rasinas ir Šekspyras (1823 – 1835)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Stendalis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose