Sprūdis
Sprūdis – litosferos plokščių arba jų sluoksnių pasislinkimas žemyn arba aukštyn pagal vertikalaus arba nuožulnaus plyšio ar lūžio plokštumą, kai vienas žemės plutos blokas, nusileidžia kito bloko atžvilgiu. Sprūdžius tiria geologijos mokslo šaka tektonika. Dėl žemės sprūdžių įvyksta daugelis žemės drebėjimų.
Sprūdžių rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Litosferos plokštės arba jos sluoksnių pasislinkimas žemyn pagal vertikalaus arba nuožulnaus lūžio ar plyšio plokštumą. Tokiu būdu susidaro:
- Grabenas – įsmukęs žemės plutos sklypas, kurį iš abejų pusių riboja sprūdžiai. Pavyzdžiui: Reino upės slėnis.
- Tektoniniai ežerai – jų dubenys įsiterpę tarp žemės plutos sprūdžių (pvz: Baikalas.
- Įdubos – atsiranda vandenynų dugnuose ir kalnuose. Giliausia vandenyno įduba yra Marianų įduba (Ramusis vandenynas).
Litosferos plokščių arba jų sluoksnių pakilimas į viršų pagal lūžio arba plyšio liniją. Čia susidaro:
- Horstas – pakilęs žemės plutos luistas, kurį iš abejų pusių riboja sprūdžiai. Tokios kilmės yra Švarcvaldo, Vogėzų kalnai.
- Sprūdiniai kalnai – kalnuotos sritys, kurias sudaro antsprūdžių iškelti žemės plutos luistai, pakaitomis su sprūdžių nugramzdintais luistais. Kaip pavyzdys: Užbaikalės, Rytų Afrikos kalnai.
- Raukšliniai kalnai – kalnai, kuriuos sudaro uolienų sluoksniai suraukšlėti, vertikalių žemės plutos judesių iškelti aukščiau už aplinkinius plotus. Dažnai tokiuose kalnuose būna ir lūžių, kurie sudaryti iš sprūdžių ir antsprūdžių. Taip susidarė Alpių, Karpatų kalnai.
Giluminis sprūdis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Giluminio sprūdžio (dar vadinamo giliuoju lūžiu arba giluminiu lūžiu)[1] paviršius paprastai būna beveik vertikalus, o papėdė juda į šoną į kairę arba į dešinę ir vertikaliai juda labai nedaug. Šie sprūdžiai atskiria vieną nuo kitos didžiausias Žemės plutos struktūras ir yra iki 60° pasvirę rifto zonos atžvilgiu. Žemynų susidūrimo zonose pasitaiko nuožulnių ir horizontalių giluminių sprūdžių (pvz., Helvečio ir Glaruso antstūmiai Alpėse arba McConnellio šariažas Uoliniuose kalnuose). Itin gilūs lūžiai, kertantys Žemės mantiją iki 700 km gylio, vadinami Benioffo paviršiais.[1]
Ypatinga giluminio sprūdžio klasė yra transforminis lūžis, kuris sudaro plokščių ribą ir yra seismiškai aktyvūs.[1] Ši klasė susijusi su poslinkiu plitimo centre, pavyzdžiui, vandenyno vidurio kalnagūbryje, arba, rečiau, žemyninėje litosferoje, pavyzdžiui, Negyvosios jūros transformacija Viduriniuose Rytuose arba Alpių lūžis Naujojoje Zelandijoje. Transforminiai lūžiai dar vadinami „konservatyviomis“ plokščių ribomis, nes jie riboja litosferos plokštes, kurios nei susidaro, nei suyra.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- S. Agapovas, S. Sakalovas, D. Tichomirovas, „Geografijos žinynas“, „Šviesa“, 1972 m.
- S. Vaitekūnas, „Enciklopedinis Geografijos žodynas“, „Šviesa“, 1994 m.
- V. Kemėšis, A. Linčius, J. Paškevičius, „Enciklopedinis Geologijos žodynas“, „Vilniaus universiteto leidykla“, 2009 m. ISBN 978-9955-33-468-2
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sprūdžio apibrėžimas
- Terminų žodynas Archyvuota kopija 2021-01-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Jankauskas, Tadas Rimas. „Gilieji lūžiai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2023-01-03.