Spora: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

08:55, 2 birželio 2021 versija

Sporos (gr. σπορα; spora - 'sėkla') – dauginimosi ar išlikimo nepalankioje aplinkoje stadija ir darinys. Sporos sudaro stadiją daugelio augalų, bakterijų, grybų, protistų dauginimosi cikle.^{[reikalingas šaltinis]} Sporos nuo sėklų skiriasi tuo, kad turi labai mažą maisto medžiagų atsargą.

Sporos paprastai būna haploidinės ir vienaląstės. Augaluose jos susidaro sporofituose mejozės metu. Iš sporų susidaro gametofitai:

samanų ir sporinių induočių gametofitai yra savarankiški organizmai, augantys dirvožemyje ar ant kietų paviršių.
plikasėklių ir gaubtasėklių gametofitai vystosi sporofituose.

Iš haploidinių grybų sporų išdygstanti haploidinė grybiena gali daugintis nelytiniu būdu.

Sporomis vadinamos ir bakterijų bei senbakterių (archėjų) endosporos.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Grybų sporos

Iš grybų sporų išauga grybiena. Kepurėtųjų grybų sporos susidaro apatinėje grybo kepurėlės pusėje, apsaugotoje nuo saulės, vėjo, lietaus, įvairių mechaninių pažeidimų. Pirmą kartą sporos buvo aptiktos 1725 m. Sporos neilgaamžės, bet kai kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų. Apatinėje kepurėlės pusėje sporas gaminantis himenoforas, ilgainiui keitėsi: vienų grybų jis susiraukšlėjo į lakštelius, kitų susisuko į vamzdelius, o dar kitų suskilo į dygliukus ar net karpeles. Lakštelių, vamzdelių, dygliukų paviršius pasidengia tam tikru sluoksniu, vadinamu himeniu, kuriame ir susidaro sporos. Iškritus sporai, jos vietoj susidaro kita. Grybų kepurėlėse yra milijardai baltų ar spalvotų sporų, krintančių ant žemės kelias dienas, kartais net savaites. Oro srovės, vanduo, paukščiai, vabzdžiai, žvėrys ir žmogus jas išplatina. Toliau jų likimą lemia dirvožemis, klimatas, metų laikas, todėl sudygsta tik nedidelė dalis sporų.^[1]

Augalų sporos

Augalų sporos susidaro sporangėse iš sporogeninio audinio mejozės būdu. Šis reiškinys vadinamas sporogeneze. Jos būna vienaląstės, haploidinės (n), dažniausiai rutuliškos ar tetraedriškos. Augalų sporos, susidarančios viename organizme, būna vienodos – izosporos (homosporos) – ir skirtingos – heterosporos (mikrosporos ir makrosporos).Samanos (Bryophyta) yra izosporiniai augalai, sporiniai induočiai – dažniausiai izosporiniai tačiau apsitaiko ir heterosporinių, o sėkliniai augalai – tik heterosporiniai.

Augalų sporos turi išorinį apvalkalą, kuris vadinamas sporoderma. Sporoderma yra sudaryta iš trijų sluoksnių: 1) Perina arba perisporis; 2) Egzina arba egzosporis; 3) Intina arba endosporis. Sporoderma atlieka šias funkcijas: 1) apsaugo sporas nuo išdžiūvimo, 2) padeda platinti sporas, 3) pasisavina tam tikras medžiagas iš sporangės.

Kai aplinkos sąlygos tinkamos, sporos sudygsta be ramybės laikotarpio. Iš jų išauga augalų lytinė karta – gametofitas. Esant heterosporoms, iš mikrosporų išauga vyriškas funkcijas atliekantys gametofitai, o iš makrosporų – moteriškas.

Šertvūnams būdingi sporangių telkiniai vadinami sorais (pavyzdžiui, Dryopteris filix-mas), pataisūnams ir asiūklūnams – sporinės varputės arba strobilai. Pliasėkliams būdingi vyriškieji ir moteriškieji strobilai arba kankorėžiai

Pataisūnų (Lycopodiophyta) sporos – labai smulkios, tetraedriškos, gelsvos izosporos. Jos turi aiškiai akytą dangalą ir trispindulę vagelę, vadinama ketera. Pataisų sporos turi daug panaudojimo būdų: naudojamos odos pažeidimams gydyti, kūdikiams iššutinti, pirotechnikos gamyboje, pasižymi imuninės sistemos reguliacinėmis ir antihepatoksinėmis savybėmis.

Asiukliūnų (Equisetophyta) sporos – pilkšvai žalsvos spalvos, rutuliškos izosporos. Jos pasižymi keturiomis pailgomis elateromis, kurių galai yra išplatėję. Kai asiukliūnų sporos sudrėksta, elateros labai greitai susupa sporą į kokoną ir sporos atsiskiria viena nuo kitos. Kai oras sausas elateros lieka išsitiesusios ir taip užtikrina efektyvų sporų platinimą. Asiukliūnų sporos randamos anaptropinėse sporangėse, kurios yra sporangioforuose.

Šertvūnų (Polypodiophyta) sporos – labai smulkios, rudos, susidaro sporangėse, kurios susitelkia į sorus. Sorai prisitvirtinę abaksialinėje (apatinėje) lapo pusėje.^[2]

Sporų tetrados yra seniausias augalų egzistavimo įrodymas iš ankstyvojo Ordoviko periodo laikų.^[3]

Šaltiniai

↑ Prigodina Lukošienė I., Kutorga E. 2014: Mikologijos laboratoriniai darbai. Vilnius, VU leidykla.
↑ Naujalis, Jonas Remigijus, Meškauskaitė, Edita, Juzėnas, Sigitas, and Meldžiukienė, Audronė. Botanikos Praktikos Darbai: Archegoniniai Ir žiediniai Augalai. Vilnius: Vilniaus Universiteto Leidykla, 2009
↑ The microfossil record of early land plants: advances in understanding of early terrestrialization, 1970–1984. (1985). Philosophical Transactions of the Royal Society of London. B, Biological Sciences, 309(1138), 167–195. https://doi.org/10.1098/rstb.1985.0077

[1] Prigodina Lukošienė I., Kutorga E. 2014: Mikologijos laboratoriniai darbai. Vilnius, VU leidykla.

[2] Naujalis, Jonas Remigijus, Meškauskaitė, Edita, Juzėnas, Sigitas, and Meldžiukienė, Audronė. Botanikos Praktikos Darbai: Archegoniniai Ir žiediniai Augalai. Vilnius: Vilniaus Universiteto Leidykla, 2009

[3] The microfossil record of early land plants: advances in understanding of early terrestrialization, 1970–1984. (1985). Philosophical Transactions of the Royal Society of London. B, Biological Sciences, 309(1138), 167–195. https://doi.org/10.1098/rstb.1985.0077

[1]

[2]

[3]

@@ Eilutė 11: / Eilutė 11: @@
 {{tvarkyti}}
 == Grybų sporos ==
+Iš grybų sporų išauga [[grybas|grybiena]]. Kepurėtųjų grybų sporos susidaro apatinėje grybo [[kepurėlė]]s pusėje, apsaugotoje nuo saulės, vėjo, lietaus, įvairių mechaninių pažeidimų. Pirmą kartą sporos buvo aptiktos 1725 m. Sporos neilgaamžės, bet kai kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų. Apatinėje kepurėlės pusėje sporas gaminantis [[himenoforas]], ilgainiui keitėsi: vienų grybų jis susiraukšlėjo į lakštelius, kitų susisuko į vamzdelius, o dar kitų suskilo į dygliukus ar net karpeles. Lakštelių, vamzdelių, dygliukų paviršius pasidengia tam tikru sluoksniu, vadinamu [[himeniu]], kuriame ir susidaro sporos. Iškritus sporai, jos vietoj susidaro kita. Grybų kepurėlėse yra milijardai baltų ar spalvotų sporų, krintančių ant žemės kelias dienas, kartais net savaites. Oro srovės, [[vanduo]], paukščiai, vabzdžiai, žvėrys ir žmogus jas išplatina. Toliau jų likimą lemia [[dirvožemis]], [[klimatas]], metų laikas, todėl sudygsta tik nedidelė dalis sporų.<ref>Prigodina Lukošienė I., Kutorga E. 2014: Mikologijos laboratoriniai darbai. Vilnius, VU leidykla.</ref>
-Iš grybų sporų išauga [[grybas|grybai]].
-Kepurėtųjų grybų sporos susidaro apatinėje grybo [[kepurėlė]]s pusėje, apsaugotoje nuo saulės, vėjo, lietaus, įvairių mechaninių pažeidimų. Pirmą kartą sporos buvo aptiktos 1725 m.
-Sporos neilgaamžės, bet kai kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų. Apatinėje kepurėlės pusėje sporas gaminantis [[himenoforas]], ilgainiui keitėsi: vienų grybų jis susiraukšlėjo į lakštelius, kitų susisuko į vamzdelius, o dar kitų suskilo į dygliukus ar net karpeles. Lakštelių, vamzdelių, dygliukų paviršius pasidengia tam tikru sluoksniu, vadinamu [[himeniu]], kuriame ir susidaro sporos.
-Iškritus sporai, jos vietoj susidaro kita. Grybų kepurėlėse yra milijardai baltų ar spalvotų sporų, krintančių ant žemės kelias dienas, kartais net savaites. Oro srovės, [[vanduo]], paukščiai, vabzdžiai, žvėrys ir žmogus jas išplatina. Toliau jų likimą lemia [[dirvožemis]], [[klimatas]], metų laikas, todėl sudygsta tik nedidelė dalis sporų.
-Spora, patekusi į palankias sąlygas, sudygsta. Po kurio laiko išsivysto gležna grybiena, kuri ilgainiui sutvirtėja, išsiplečia po medžiu, kitur jos neauga.
 == Augalų sporos ==
+Augalų sporos susidaro sporangėse iš sporogeninio audinio mejozės būdu. Šis reiškinys vadinamas sporogeneze. Jos būna vienaląstės, haploidinės (n), dažniausiai rutuliškos ar tetraedriškos. Augalų sporos, susidarančios viename organizme, būna vienodos – izosporos (homosporos) – ir skirtingos – heterosporos (mikrosporos ir makrosporos).Samanos (Bryophyta) yra izosporiniai augalai, sporiniai induočiai – dažniausiai izosporiniai tačiau apsitaiko ir heterosporinių, o sėkliniai augalai – tik heterosporiniai.
-Sausumos augalų sporos susidaro sporangėse mejozės būdu. Jos būna vienaląstės.
+Augalų sporos turi išorinį apvalkalą, kuris vadinamas sporoderma. Sporoderma yra sudaryta iš trijų sluoksnių: 1) Perina arba perisporis; 2) Egzina arba egzosporis; 3) Intina arba endosporis. Sporoderma atlieka šias funkcijas: 1) apsaugo sporas nuo išdžiūvimo, 2) padeda platinti sporas, 3) pasisavina tam tikras medžiagas iš sporangės.
-Iš jaunose sporangėse esančio sporogeninio audinio formuojasi haploidinės sporos. Šis reiškinys vadinamas sporogeneze.
-Augalų sporos turi išorinį apvalkalą, kuris vadinamas sporoderma. Sporoderma yra sudaryta iš trijų sluoksnių:
-)    Perina arba perisporis;
-)    Egzina arba egzosporis;
-)    Intina arba endosporis.
-Sporodermis atlieka šias funkcijas: 1) apsaugo sporas nuo išdžiūvimo, 2) padeda platinti sporas, 3) pasisavina tam tikras medžiagas iš sporangės.
-Sporų vidinė sandara: 1) branduolys, 2) citoplazma. Augalų sporos neturi žiuželių.
-Dažniausiai pasitaikančios augalų sporų formos yra:
-)    Rutuliškos
-)    Tetraedriškos
-Augalų sporų tipai:
-)    Izosporos – visos augalo sporos vienodos, produkuojamos izosporinių augalų.
-)    Heterosporos (mikrosporos ir makrosporos) – sporos skirtingos. Mikrosporos formuojasi mikrosporangėse, o makrosporos – makrosporangėse. Šios sporos yra produkuojamos heterosporinių augalų.
-Samanos (Bryophyta) yra izosporiniai augalai, sporiniai induočiai – dažniausiai izosporiniai tačiau apsitaiko ir heterosporinių, o sėkliniai augalai – tik heterosporiniai. Taigi, evoliuciniu požiūriu heterosporiškumas yra pažangesnis.
 Kai aplinkos sąlygos tinkamos, sporos sudygsta be ramybės laikotarpio. Iš jų išauga augalų lytinė karta – gametofitas. Esant heterosporoms, iš mikrosporų išauga vyriškas funkcijas atliekantys gametofitai, o iš makrosporų – moteriškas.
-Kai kuriems augalams būdingi sporų telkiniai vadinami sorais (pavyzdžiui kelminiui paparčiui Dryoptris filix-mas). Taip pat daugeliui pušūnų būdingos sporinės varputės – strobilai.
+[[Šertvūnai|Šertvūnams]] būdingi sporangių telkiniai vadinami sorais (pavyzdžiui, ''[[Kelminis papartis|Dryopteris filix-mas]]''), [[Pataisūnai|pataisūnams]] ir [[Asiūklis|asiūklūnams]] – sporinės varputės arba strobilai. Pliasėkliams būdingi vyriškieji ir moteriškieji strobilai arba kankorėžiai
+Pataisūnų (Lycopodiophyta) sporos – labai smulkios, tetraedriškos, gelsvos izosporos. Jos turi aiškiai akytą dangalą ir trispindulę vagelę, vadinama ketera. Pataisų sporos turi daug panaudojimo būdų: naudojamos odos pažeidimams gydyti, kūdikiams iššutinti, pirotechnikos gamyboje, pasižymi imuninės sistemos reguliacinėmis ir antihepatoksinėmis savybėmis.
-Pataisūnų (Lycopodiophyta) sporos:
+Asiukliūnų (Equisetophyta) sporos –  pilkšvai žalsvos spalvos, rutuliškos izosporos. Jos pasižymi keturiomis pailgomis elateromis, kurių galai yra išplatėję. Kai asiukliūnų sporos sudrėksta, elateros labai greitai susupa sporą į kokoną ir sporos atsiskiria viena nuo kitos. Kai oras sausas elateros lieka išsitiesusios ir taip užtikrina efektyvų sporų platinimą. Asiukliūnų sporos randamos anaptropinėse sporangėse, kurios yra sporangioforuose.
-Pataisūnų sporos yra labai smulkios, tetraedriškos, gelsvos izosporos. Jos turi aiškiai akytą dangalą ir trispindulę vagelę, vadinama ketera. Pataisų sporos turi daug panaudojimo būdų: naudojamos odos pažeidimams gydyti, kūdikiams iššutinti, pirotechnikos gamyboje, pasižymi imuninės sistemos reguliacinėmis ir antihepatoksinėmis savybėmis.
+Šertvūnų (Polypodiophyta) sporos – labai smulkios, rudos, susidaro sporangėse, kurios susitelkia į sorus. Sorai prisitvirtinę abaksialinėje (apatinėje) lapo pusėje.<ref><small>Naujalis, Jonas Remigijus, Meškauskaitė, Edita, Juzėnas, Sigitas, and Meldžiukienė, Audronė. Botanikos Praktikos Darbai: Archegoniniai Ir žiediniai Augalai. Vilnius: Vilniaus Universiteto Leidykla, 2009</small></ref>
-Asiukliūnų (Equisetophyta) sporos:
+Sporų tetrados yra seniausias augalų egzistavimo įrodymas iš ankstyvojo Ordoviko periodo laikų.<ref><small>The microfossil record of early land plants: advances in understanding of early terrestrialization, 1970–1984. (1985). ''Philosophical Transactions of the Royal Society of London. B, Biological Sciences'', ''309''(1138), 167–195. <nowiki>https://doi.org/10.1098/rstb.1985.0077</nowiki></small></ref>
-Asiukliūnų sporos yra pilkšvai žalsvos spalvos, rutuliškos izosporos. Jos pasižymi keturiomis pailgomis elateromis, kurių galai yra išplatėję. Kai asiukliūnų sporos sudrėksta, elateros labai greitai susupa sporą į kokoną ir sporos atsiskiria viena nuo kitos. Kai oras sausas elateros lieka išsitiesusios ir taip užtikrina efektyvų sporų platinimą. Asiukliūnų sporos randamos anaptropinėse sporangėse, kurios yra sporangioforuose.
-Šertviečių (Polypodiales) sporos:
-Šertviečių sporos yra sporangėse, kurios susitelkia į sorus. Sorai randami prisitvirtinę abaksialinėje (apatinėje) lapo pusėje.
-Sporų tetrados yra anksčiausias augalų egzistavimo įrodymas iš ankstyvojo Ordoviko periodo laikų.
 == Šaltiniai ==
 {{Išnašos}}
-<small>2. Naujalis, Jonas Remigijus, Meškauskaitė, Edita, Juzėnas, Sigitas, and Meldžiukienė, Audronė. Botanikos Praktikos Darbai: Archegoniniai Ir žiediniai Augalai: Vadovėlis Aukštųjų Mokyklų Biomedicinos Mokslų Studijų Programų Studentams. Vilnius: Vilniaus Universiteto Leidykla, 2009.</small>
-<small>3. The microfossil record of early land plants: advances in understanding of early terrestrialization, 1970–1984. (1985). ''Philosophical Transactions of the Royal Society of London. B, Biological Sciences'', ''309''(1138), 167–195. <nowiki>https://doi.org/10.1098/rstb.1985.0077</nowiki></small>
-<small>4. Mickel, J. T. , Gifford, . Ernest M. , Wagner, . Warren H. , Walker, . Warren F. and Yatskievych, . George (2020, June 12). Fern. Encyclopedia Britannica. <nowiki>https://www.britannica.com/plant/fern</nowiki></small>
-<small>5. Jhilik Banerjee, Sunipa Biswas, Nithar Ranjan Madhu, Susanta Roy Karmakar, Surjyo Jyoti Biswas. A better understanding of pharmacological activities and uses of phytochemicals of Lycopodium clavatum: A review. J Pharmacogn Phytochem 2014;3(1):207-210.</small>
 {{Commons|Category:Plant spores|no=T}}