Radomo konfederacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Radomo konfederacija (1767–1768 m.) – Abiejų Tautų Respublikos stambiųjų feodalų ir bajorų (šlėktų) ginkluota politinė sąjunga kovai su mėginimais sustiprinti karaliaus valdžią.

Konfederacijos priežastys

1767 m. Rusijos ambasadoriui M. Repninui kurstant, ėmė kurtis karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio ir jį remiančių didikų Čartoriskius priešininkai, konfederacijos vadovas – Karolis Stanislovas Radvila, konfederacijos centru buvo numatytas Radomas. Konfederatai tikėjosi pašalinti iš valdžios karalių ir Čartoriskius, nutraukti jų 1764 m. pradėtas valstybės reformas.

Konfederacijos veikla

Konfederatai labai nusivylė – Radome jie buvo priversti pasirašyti konfederacijos aktą 1767 m. spalio 5 d. Rusijos kariuomenės apgultyje. 1768 m. Konfederacinis seimas priėmė vadinamąją Varšuvos sutartį, disidentams (Respublikos bajorams nekatalikams) suteikė politinės teisės, o Jekateriną II pripažino ATR politinės santvarkos garante.

Paskelbus generalinės konfederacijos aktą, į konfederatų ir Rusijos pusę perėjo ir valdovas. Respublikoje buvo atkurta senoji visuomeninė santvarka, bajorų teisės buvo paskelbtos amžinomis ir neatšaukiamomis. Išsaugota bajorų teisė nepaklusti valdovui.

Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą, kur gyveno pats Repninas.

Pasekmės

Radomo konfederacija sutrukdė įgyvendinti ATR reformas ir įstūmė Respubliką ne tik į faktinę, bet ir į teisinę priklausomybę nuo Rusijos.

Radomo konfederacijos veikėjai, Varšuvos sutarties priešininkai, 1768 m. suorganizavo Baro konfederaciją.

Taip pat skaitykite

• Radomo konfederatai