Elektrinis ungurys: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Žuvų taksonomijos šablonų tvarkymas pagal būrius.
Wejdas (aptarimas | indėlis)
S Kalbos redagavimas
Eilutė 12: Eilutė 12:
{{Taxobox_end_placement}}
{{Taxobox_end_placement}}
{{Taxobox_pabaiga}}
{{Taxobox_pabaiga}}
'''Elektrinis ungurys''' (''Electrophorus electricus'') – [[elektražuvės|elektražuvių]] (''Gymnotiformes'') būrio gėlavandenė žuvis. Paplitusi [[Pietų Amerika|Pietų Amerikos]] tropikų upėse. Generuoja iki 860 [[voltas|V]] elektros įtampą.<ref>https://www.theguardian.com/world/2019/sep/11/shocking-news-worlds-most-powerful-electric-eel-found-in-amazon</ref>
'''Elektrinis ungurys''' (''Electrophorus electricus'') – [[elektražuvės|elektražuvių]] (''Gymnotiformes'') būrio gėlavandenė žuvis. Paplitusi [[Pietų Amerika|Pietų Amerikos]] atogrąžų upėse. Generuoja iki 860 [[voltas|V]] elektros įtampą.<ref>https://www.theguardian.com/world/2019/sep/11/shocking-news-worlds-most-powerful-electric-eel-found-in-amazon</ref>


Kūnas gyvatiškas (cilindriškas, ilgas), siekia iki 2 m ilgį ir 20 kg svorį. Tamsiai pilkos arba rudos spalvos su gelsva ar oranžine papilve. Neturi [[žvynas|žvynų]], [[pelekas|pelekų]]. Patinai daug mažesni už pateles. Nepaisant pavadinimo, elektrinis ungurys labiau giminingas [[šamažuvės|šamams]], o ne [[unguriai|unguriams]]. Turi elektrocitais užpildytus [[elektros organai|elektros organus]], kurie geba generuoti aukšto ir žemo dažnio elektros signalus. Kuomet žuvis atranda maistą, smegenų signalai išleidžia jonų kanalus, leidžiančius tekėti [[natris|natriui]] ir akimirksniu pakeičiančius poliariškumą. Dėl staigios elektros potencialų kaitos susidaro [[elektros srovė]]. Apie 5000–6000 elektros ląstelių, esančių ungurio organizme, pajėgios sukelti elektros smūgį, kurio [[įtampa]] 600 V, o stipris 1 [[amperas|A]]. Dėl labai trumpos iškrovos trukmės (<2 ms), labai mažai tikėtina, kad elektrinis ungurys galėtų mirtinai sužaloti suaugusį žmogų.
Kūnas gyvatiškas (cilindriškas, ilgas), siekia iki 2 m ilgį ir 20 kg svorį. Tamsiai pilkos arba rudos spalvos su gelsva ar oranžine papilve. Neturi [[žvynas|žvynų]], [[pelekas|pelekų]]. Patinai daug mažesni už pateles. Nepaisant pavadinimo, elektrinis ungurys labiau giminingas [[šamažuvės|šamams]], o ne [[unguriai|unguriams]]. Turi elektrocitais užpildytus [[Elektriniai organai|elektrinius organus]], kurie geba generuoti aukšto ir žemo dažnio elektros signalus. Žuviai aptikus maisto smegenų signalai atveria jonų kanalus, kurie leidžia tekėti [[natris|natriui]] ir akimirksniu pakeičia poliariškumą. Dėl staigios elektros potencialų kaitos susidaro [[elektros srovė]]. Apie 5000–6000 ungurio organizme esančių elektrinių ląstelių gali sukelti elektros smūgį, kurio [[įtampa]] 600 V, o stipris 1 [[amperas|A]]. Dėl labai trumpos iškrovos trukmės (<2 ms), labai mažai tikėtina, kad elektrinis ungurys galėtų mirtinai sužaloti suaugusį žmogų.


Elektriniai unguriai gyvena [[Amazonė (upė)|Amazonės]] ir [[Orinokas|Orinoko]] baseinuose – salpose, pelkėse, šlapynėse, mažuose stovinčio vandens upeliuose, užutėkiuose. Įsikuria dumblinguose vandens telkinių dugnuose. Maitinasi [[vėžiagyviai]]s, smulkiomis žuvimis ir mažais žinduoliais. Sausuoju laikotarpiu patinai iš savo [[seilės|seilių]] sukuria lizdą, į kurį patelė padeda ~3000 [[ikrai|ikrų]].
Elektriniai unguriai gyvena [[Amazonė (upė)|Amazonės]] ir [[Orinokas|Orinoko]] baseinuose – salpose, pelkėse, šlapynėse, mažuose stovinčio vandens upeliuose, užutėkiuose. Įsikuria dumblinguose vandens telkinių dugnuose. Maitinasi [[vėžiagyviai]]s, smulkiomis žuvimis ir mažais žinduoliais. Sausuoju laikotarpiu patinai iš savo [[seilės|seilių]] sukuria lizdą, į kurį patelė padeda ~3000 [[ikrai|ikrų]].

17:07, 31 liepos 2020 versija

Electrophorus electricus

Elektrinis ungurys (Electrophorus electricus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Antklasis: Kaulinės žuvys
( Osteichthyes)
Klasė: Stipinpelekės žuvys
( Actinopterygii)
Būrys: Elektražuvės
( Gymnotiformes)
Šeima: Peiliauodegiai unguriai
( Gymnotidae)
Gentis: Elektriniai unguriai
( Electrophorus)
Rūšis: Elektrinis ungurys
( Electrophorus electricus)

Elektrinis ungurys (Electrophorus electricus) – elektražuvių (Gymnotiformes) būrio gėlavandenė žuvis. Paplitusi Pietų Amerikos atogrąžų upėse. Generuoja iki 860 V elektros įtampą.[1]

Kūnas gyvatiškas (cilindriškas, ilgas), siekia iki 2 m ilgį ir 20 kg svorį. Tamsiai pilkos arba rudos spalvos su gelsva ar oranžine papilve. Neturi žvynų, pelekų. Patinai daug mažesni už pateles. Nepaisant pavadinimo, elektrinis ungurys labiau giminingas šamams, o ne unguriams. Turi elektrocitais užpildytus elektrinius organus, kurie geba generuoti aukšto ir žemo dažnio elektros signalus. Žuviai aptikus maisto smegenų signalai atveria jonų kanalus, kurie leidžia tekėti natriui ir akimirksniu pakeičia poliariškumą. Dėl staigios elektros potencialų kaitos susidaro elektros srovė. Apie 5000–6000 ungurio organizme esančių elektrinių ląstelių gali sukelti elektros smūgį, kurio įtampa 600 V, o stipris 1 A. Dėl labai trumpos iškrovos trukmės (<2 ms), labai mažai tikėtina, kad elektrinis ungurys galėtų mirtinai sužaloti suaugusį žmogų.

Elektriniai unguriai gyvena Amazonės ir Orinoko baseinuose – salpose, pelkėse, šlapynėse, mažuose stovinčio vandens upeliuose, užutėkiuose. Įsikuria dumblinguose vandens telkinių dugnuose. Maitinasi vėžiagyviais, smulkiomis žuvimis ir mažais žinduoliais. Sausuoju laikotarpiu patinai iš savo seilių sukuria lizdą, į kurį patelė padeda ~3000 ikrų.

Elektrinį ungurį sugauti sudėtinga, nes gindamasis jis nuolat leidžia elektros srovę ir tampa nepavojingas tik išsikrovus elektros organams.

Sistematika

Elektrinį ungurį pirmą kartą apibūdino Karlas Linėjus kaip Gymnotus electricus. 1865 m. Theodore Gill perkėlė rūšį į atskirą gentį Electrophorus[2] ir nuo tada tradiciškai buvo laikoma, kad gentyje ir yra tik ta vienintelė rūšis Electrophorus electricus. Tačiau 2019 m. atliktas tyrimas parodė, kad egzistuoja nemažai skirtumų tarp šių žuvų, ir buvo pasiūlyta gentį išskaidyti į tris rūšis, remiantis skirtumais tarp gyvenamos vietos, DNR, anatomijos ir fiziologijos, ekologijos.[3]

Šaltiniai