Šventaragio slėnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 4: | Eilutė 4: | ||
Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi [[šventykla]] Perkūnui, degė [[amžinoji ugnis]], buvo atliekamos įvairios [[apeigos]]<ref>{{TLE|4|236}}</ref>. |
Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi [[šventykla]] Perkūnui, degė [[amžinoji ugnis]], buvo atliekamos įvairios [[apeigos]]<ref>{{TLE|4|236}}</ref>. |
||
Legendoje pasakojama, jog valdovas Šventaragis įsakė po jo mirties visus didžiūnus laidoti tik vienoje konkrečioje vietoje. „Esame viena šeima ir turime degti viename židinyje“, – tada sakė jis. Nuo to laiko, teritorija prie Vilnelės ir Neries santakos, jo garbei vadinama Šventaragio slėniu. |
|||
== Nuorodos == |
== Nuorodos == |
||
| Eilutė 9: | Eilutė 11: | ||
'''Šaltiniai:''' |
'''Šaltiniai:''' |
||
{{Išnašos}}2. [https://sventaragiosodas.lt/legenda/ Šventaragio slėnis - legenda. Vilnius] |
|||
{{Išnašos}} |
|||
[[Kategorija:Vilnius]] |
[[Kategorija:Vilnius]] |
||
[[Kategorija:Baltų religija]] |
[[Kategorija:Baltų religija]] |
||
22:15, 21 liepos 2019 versija
Šventaragio slėnis – slėnis Vilniuje prie Neries ir Vilnelės santakos. Kaip minima XVI a. metraščiuose, toje vietoje laidoti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a. Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI–XIII a. aukojimo vietų.
Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos[1].
Legendoje pasakojama, jog valdovas Šventaragis įsakė po jo mirties visus didžiūnus laidoti tik vienoje konkrečioje vietoje. „Esame viena šeima ir turime degti viename židinyje“, – tada sakė jis. Nuo to laiko, teritorija prie Vilnelės ir Neries santakos, jo garbei vadinama Šventaragio slėniu.
Nuorodos
Šaltiniai:
- ↑ Šventaragio slėnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 236