Lyguo: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 2: | Eilutė 2: | ||
'''Lyguo''' ({{lv|Jāņi}} arba ''Līgo svētki'') – tradicinė [[Latviai|latvių]] liaudies šventė, švenčiama per [[Vasaros saulėgrįža|vasaros saulėgrįžą]] (naktį iš [[birželio 23]] d. į 24). Šią šventę atitinka lietuvių [[Rasos]], švedų [[Midsomaras]], rytų slavų [[Kupala|Ivano Kupalos diena]]. |
'''Lyguo''' ({{lv|Jāņi}} arba ''Līgo svētki'') – tradicinė [[Latviai|latvių]] liaudies šventė, švenčiama per [[Vasaros saulėgrįža|vasaros saulėgrįžą]] (naktį iš [[birželio 23]] d. į 24). Šią šventę atitinka lietuvių [[Rasos]], švedų [[Midsomaras]], rytų slavų [[Kupala|Ivano Kupalos diena]]. |
||
Lyguo šventė susiformavo I tūkstantmečio antrojoje pusėje. Šventės papročiuose esama daug elementų, susijusių senovės žemdirbių ir gyvulių augintojų tikėjimu gamtos jėgomis. Dvi savaites prieš Lyguo šventę ir penkias dienas po jos (iki [[Petrinės ir Povilinės|Petrinių ir Povilinių]]) būdavo dainuojamos dainos, turinčios priedainį „lyguo“. |
Lyguo šventė susiformavo I tūkstantmečio antrojoje pusėje. Šventės papročiuose esama daug elementų, susijusių su senovės žemdirbių ir gyvulių augintojų tikėjimu gamtos jėgomis. Dvi savaites prieš Lyguo šventę ir penkias dienas po jos (iki [[Petrinės ir Povilinės|Petrinių ir Povilinių]]) būdavo dainuojamos dainos, turinčios priedainį „lyguo“. |
||
Šventės išvakarėse būdavo renkamos žolės ir gėlės, pinami vainikai, naktį aukštose vietose kūrenamos ugnys, šokinėjama per laužus, ieškoma [[Paparčio žiedas|paparčio žiedo]].<ref>{{LTE|VII|23-24||Lyguo}}</ref> |
Šventės išvakarėse būdavo renkamos žolės ir gėlės, pinami vainikai, naktį aukštose vietose kūrenamos ugnys, šokinėjama per laužus, ieškoma [[Paparčio žiedas|paparčio žiedo]].<ref>{{LTE|VII|23-24||Lyguo}}</ref> |
||
00:21, 24 lapkričio 2018 versija
Lyguo (latv. Jāņi arba Līgo svētki) – tradicinė latvių liaudies šventė, švenčiama per vasaros saulėgrįžą (naktį iš birželio 23 d. į 24). Šią šventę atitinka lietuvių Rasos, švedų Midsomaras, rytų slavų Ivano Kupalos diena.
Lyguo šventė susiformavo I tūkstantmečio antrojoje pusėje. Šventės papročiuose esama daug elementų, susijusių su senovės žemdirbių ir gyvulių augintojų tikėjimu gamtos jėgomis. Dvi savaites prieš Lyguo šventę ir penkias dienas po jos (iki Petrinių ir Povilinių) būdavo dainuojamos dainos, turinčios priedainį „lyguo“.
Šventės išvakarėse būdavo renkamos žolės ir gėlės, pinami vainikai, naktį aukštose vietose kūrenamos ugnys, šokinėjama per laužus, ieškoma paparčio žiedo.[1]
Šventės dieną po stogu kaišiojamas kvapnusis ajeras. Jis smulkiai pjaustomas ir barstomas gryčioje bei lauke prieš duris. Tikėta, kad kvapniojo ajero panašumas į kardą atbaido raganas. Namai kaišomi kiečiais, merginos jais susijuosia liemenį, kas, kaip buvo manoma, apsaugo nuo piktųjų dvasių.[2]
Šaltiniai
- ↑ Lyguo. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 23-24 psl.
- ↑ http://vydija.puslapiai.lt/kalendorius/birzelis/Jonines%20Rasos%20-%20Vagriene.htm