Šventaragio slėnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[Vaizdas:Polen und Litauen 1125 bis zu ihrer Vereinigung 1386.jpg|thumb|right|150px|Dr. Karl von Spruner’io |
[[Vaizdas:Polen und Litauen 1125 bis zu ihrer Vereinigung 1386.jpg|thumb|right|150px|Dr. Karl von Spruner’io |
||
1854 m. žemėlapyje pažymėtas Šventaragio slėnis (''Swintoroha'')]] |
1854 m. žemėlapyje pažymėtas Šventaragio slėnis (''Swintoroha'')]] |
||
'''Šventaragio slėnis''' – slėnis [[Vilnius|Vilniuje]] |
'''Šventaragio slėnis''' – slėnis [[Vilnius|Vilniuje]] prie [[Neris|Neries]] ir [[Vilnelė]]s santakos. Kaip minima [[XVI a.]] metraščiuose, toje vietoje laidoti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas [[Šventaragis]], kurio palaikai sudeginti [[XIII a.]] Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI–XIII a. aukojimo vietų. |
||
Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi [[šventykla]] Perkūnui, degė [[amžinoji ugnis]], buvo atliekamos įvairios [[apeigos]]<ref>{{TLE|4|236}}</ref>. |
Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi [[šventykla]] Perkūnui, degė [[amžinoji ugnis]], buvo atliekamos įvairios [[apeigos]]<ref>{{TLE|4|236}}</ref>. |
22:48, 25 kovo 2017 versija
Šventaragio slėnis – slėnis Vilniuje prie Neries ir Vilnelės santakos. Kaip minima XVI a. metraščiuose, toje vietoje laidoti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a. Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI–XIII a. aukojimo vietų.
Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos[1].
Nuorodos
Šaltiniai:
- ↑ Šventaragio slėnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 236