Sapropelis: Skirtumas tarp puslapio versijų
sujungiu atsikartojančius dalykus |
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
||
| Eilutė 6: | Eilutė 6: | ||
== Šaltiniai == |
== Šaltiniai == |
||
{{ |
{{Išnašos}} |
||
[[Kategorija:Sedimentologija]] |
[[Kategorija:Sedimentologija]] |
||
18:30, 3 vasario 2016 versija
Sapropelis (iš sen. gr. saprós – 'puvimas' ir pelós – 'dumblas, purvas') – dumblingos nuosėdos ar nuogulos, susidariusios gėlų, stovinčių vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, kūdrų) dugne. Koloidinėje padėtyje turi daug organinių medžiagų (ligninų-humuso kompleksas, angliavandeniai, bitumai). Grynu sapropeliu vadinamas turintis 1-10 % priemaišų.
Sapropelis susidaro užaugančiuose, sekliuose, senatvės stadijos ežeruose bei ežerinės kilmės pelkėse iš planktoninių ir bentosinių organizmų likučių ir sąnašų (smėlio, molio, kalkių). Lietuvoje būdingas jo storis 1–2 m, kartais iki 5 m. Gryno sapropelio yra ~1 mlrd. m³, o su priemaišomis – ~6 mlrd. m³[1].
Turi iki 30 % puvenų, iki 2 % azoto, nemaža fosforo, kalio junginių, mikroelementų, kai kurių vitaminų. Sapropleyje yra daug kalcio, fosforo, geležes junginių, o beveik nėra smėlio ir molio. Sapropelis tinkamas purvo procedūroms, klijų, plastmasės gamybai. Dedamas kaip priedas į gyvulių, paukščių pašarą, tinkamas daržams, laukams tręšti. Dedamas į pašarus ar lesalus.[2]
Šaltiniai
- ↑ Sapropelis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 627
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija / Vyriausioji enciklopedijų redakcija: J. Zinkus (vyr. red.)… [et al.]. – Vilnius : Mokslas, 1976–1985. – T. 1 : A-Bangis. – 1976. – 640 p., [13] žml. lap. : iliustr.