Jacques Derrida

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Jacques Derrida (g. 1930 m. liepos 15 d. – m. 2004 m. spalio 8 d.) buvo alžyriečių kilmės prancūzų filosofas, dekonstruktyvizmo koncepcijos autorius. Jo plačios apimties darbai padarė didelę įtaką kontinentinei filosofijai, prancūzų filosofijai ir literatūros teorijai.

Svarbiausias Jacques Derrida veikalas – „Apie Gramatologiją“ („Of Grammatology“).

Derrida per visą savo karjerą yra išleidęs per 40 knygų įskaitant ir viešas prezentacijas bei šimtus ese veikalų. Jis pasižymėjo humanitarinių ir  socialinių mokslų srityse tokiose kaip: filosofija, literatūra, teisė, antropologija, istorija, lingvistika, sociolingvistika, psichoanalizė, politinė teorija. Jo darbai iki šiol daro didelę įtaką Europos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų šalims kuriose domimasi filosofija, vyksta diskusijos apie ontologiją, epistemologiją, etiką, estetiką, hermeneutiką ir filosofijos kalbą. Jacques Derrida darbas taip pat turėjo įtakos dekonstruktyvizmo architektūrai, muzikai, menui.

Vėlesniuose kūriniuose jis itin akcentuodavo politikos ir etikos temas. Šie kūriniai turėjo įtakos įvairiems politiniams judėjimams. Derrida tapo gerai žinoma, įtakinga figūra, kai jo požiūris į filosofiją tapo ginčytinas.

Biografija

Derrida gimė 1930m. liepos 15d. rytą El Biar mieste, Alžyre, žydų šeimoje, kilusioje iš Toledo, Ispanijos. Kai kurie šaltiniai teigia, jog tėvai Charles Prosper Haim Aaron Derrida ir Georgette Sultana Esther Safarn pavadino jį Jackie vardan amerikiečių aktoriaus Jackie Coogan, kuris tapo žinomas visame pasaulyje dėl savo rolės Charlie Chaplin filme „The kid“. Jacques Derrida taip pat turėjo antrąjį vardą Élie, kuris jam buvo suteiktas dėdės Eugène Eliahou garbei, tačiau šis vardas nebuvo įregistruotas jo gimimo liudijime, skirtingai nei kitų brolių, seserų, todėl Jacques Derrida nusprendė jį pavadinti „paslėptuoju vardu“.

Derrida buvo trečiasis iš penkių vaikų. Jo vyresnysis brolis Paul Moïse mirė būdamas vos triejų mėnesių. Dažnai Derridą aplankydavo mintys, jog jis gimė, tam, kad pakeistų mirusį brolį.

Pirmą dieną mokykloje 1942m. Derrida buvo išvarytas iš klasės, dėl antisemistinių kvotų. Metus laiko Derrida slaptai nelankė mokyklos, o ją iškeitė į kitą žydų mokyklą, taip pat aktyviai dalyvavo futbolo varžybose. Šiame paugliškame laikotarpyje Derrida atrado Rousseau, Nietzsche, ir Gide, „ginklus“ suklimiui prieš visuomenę ir šeimą.

Pirmoji diena École Normale Supérieure (aukštesnio išsilavinimo įstaigoje) Derridai suteikė galimybę susipažinti su Louis Althusser. Po apsilankymo Husserl Archive Belgijoje jis įgijo filosofijos magistro laipsnį bei pasiekė egzamino aukščiausius įvertinimus. Praleidus septynerius akademinius metus Harvardo Universitete, Derridai buvo suteikta dotacija. 1957 m. briželį Bostone jis vedė psichoanalitikę Marguerite Aucouturie. Alžyro nepriklausomybės karo metu Derrida mokė karių vaikus prancūzų ir anglų kalbos nuo 1957m. iki 1959m.

1963m. Derrida susilaukė pirmagimio Pierre. Po vienerių metų gavo nuolatinį mokytojo darbą École Normale Supérieure įstaigoje, kurioje dirbo iki 1984m. 1965m. Derrida įsteigė literatūros ir filosofijos asociaciją su Tel Quel grupe ir egzistavo septynerius metus.

Po Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences paskaitų John Hopkins Universitete Derrida susilaukė pasaulinio dėmesio. 1967m. gimė antrasis sūnus Jean, tais pačiais metais buvo išleistos pirmosios trys Derridos knygos „Writing and Difference“; „Speech and Phenomena“ ir „Of Grammatology“.

1980m.pristatęs anksčiau išleistas knygas bei apsigynęs projektą Derrida įgijo daktaro laipsnį. 1983m. bendradarbiaudamas su Ken McMullen prisidėjo prie filmo „Ghost dance“ scenarijaus rašymo.

Jacques Derrida daug keliavo ir dirbo įvairiose šalyse. Jis užėmė direktoriaus pareigas École des Hautes Études en Sciences Sociales įstaigoje Paryžiuje. 1983m. su François Châtelet įsteigė Collège international de philosophie (CIPH),instituciją, kurioje mokėsi būsimi filosofijos mokslininkai. Derrida buvo išrinktas pirmuoju prezidentu. 1985m. Sylviane Agacinski pagimdė trečiąjį sūnų Danielių.

1986m. Derrida tapo Kalifornijos Universiteto profesoriumi Irvino mieste, JAV. Šiame universitete jis dirbo iki mirties. Po to kai Derrida iškeliavo anapilin jo našlė ir sūnūs reikalavo teisių į dokumentus iš „The Institute of Contemporary Publishing Archives“. Tačiau universitetas iškėlė bylą dėl minėtų rankraščių ir korespondencijos.

Jacques Derrida buvo dažnas svečias šiose mokymo įstaigose: Johns Hopkins University, Yale University, New York University, Stony Brook University, The New School for Social Research, and European Graduate School.

Jis buvo apdovanotas garbės daktaro laipsniu tokiuose universitetuose kaip: University of Cambridge, Columbia University, The New School for Social Research, the University of Essex, Katholieke Universiteit Leuven, and University of Silesia ir daugelyje kitų.

Vėliau buvo išleistos dvi biografinės knygos apie Jacques Derridą „D'ailleurs, Derrida [Derrida's Elsewhere]“ autorė Saafa Fathy  ir „Derrida“ autoriai Kirby Dick bei Amy Ziering Kofman.

2003m. Jacquess Derridai buvo diagnozuotas kasos vėžys. 2004m. spalio 9d. jis mirė ligoninėje Paryžiuje.

1967-1972

Derrida sukauptos žinios buvo plataus mąsto, todėl neišvengiamai turėjo būti atspindėtos rašytiniuose veikaluose. 1967 metais buvo išleistas jo kolekcijos rinkinys, sudarytas iš trijų knygų: ,,Speech and Phenomena“, ,,Of Grammatology“ ir ,,Writing and Difference“. Ne kartą Derrida yra pripažinęs, kad jaučiasi skolingas Husserl ir Heidegger , nes be jų – nebūtų parašęs nė žodžio. Tarp visų veikaluose esamų esė keliamų klausimų, galima rasti ir tokių kaip: kas yra prasmė? Kokie prasmės istoriniai ryšiai su, skyriuje ‚,Voice‘‘ aprašytomis, vertybėmis, objektų buvimu, sąmonės prasme, savarankišku gyvos kalbos egzistavimu bei savimone ir pasitikėjimu. Knygoje ,, Writing and Difference“ skyriuje ‚,Violence and Metaphysics: An Essay on the Thought of Emmanuel Levinas“ atskleidžiama dar viena Derrida‘i svarbi tema - the Other as opposed to the Same (kita, lyginant su tuo pačiu). Dekonstruktyvi analizė keičia dabartį į kažką visiškai kita, dar neregėta, ko nebuvo numatoma dabartyje. Šiose trijose knygose diskutuojama ir remiamasi daugelio filosofų ir rašytojų mintimis, įskaitant kalbininkus Saussure, Hegel, Foucault, Bataille, Descartes, antropologą Lévi-Strauss, paleontologą Leroi-Gourhan, psichoanalitiką Freud, rašytojus kaip Jabès ir Artaud, išskyrus Rousseau, Husserl, Heidegger ir Lévinas. Šios kolekcijos rinkinys, išleistas 1967 metais, detalizavo Derridos teorinę struktūrą. Derrida bando priartėti prie intelektualiosios Vakarietiškos tradicijos ( Western intellectual tradition ), charakterizuodamas ją kaip ,,nepaprastos būtybės paiešką, kuri tarnauja kaip kilmės arba prasmės garantas“. Jis teigia, jog pats filosofinis sumanymas yra logocentrizmas, o tuo pačiu ir paradigma, paveldėta iš helenizmo bei judaizmo. Savo ruožtu logocentrizmą apibrėžia kaip patriarchalinį ir vyriškumas. Derrida pats stipriai prisidėjo prie ,, filosofinės prielaidos supratimo apie giliai paslėptą ir išankstinį nusistatymą vakarų kultūra“, teigė, kad visa filosofinė tradicija remiasi sutartinėmis dichotominėmis kategorijomis (tokiomis kaip šventos/šventvagiškos; protas/kūnas), ir kad bet kuris tekstas savyje turi numanomas hierarchija, ,,pagal kurias įsakymas yra priskirtas tikrovei, kurių subtili represija yra išlavinta. Visi šie hierarchijos požymiai tiek šalina, tiek į visumą pajungia ir slepia įvairias potencialias reikšmes." Derrida siekia atskleisti šias dichotomijas kaip jaudinančią Vakarų kultūros dekonstrukcija. 1968 metais Derrida publikavo savo įtakingą straipsnį ,,Plato's Pharmacy‘‘ prancūzų žurnale ,,Tel Quel‘‘( liet. nepakitęs). Ši esė buvo įrašyta į ,,Dessimination“. Taip pat, jame buvo publikuota viena iš trijų Derrid‘os knygų, išleistų 1972-iais - esė kolekcijų rinkinys ,,Margins of Philosophy‘‘ ir interviu kolekcijos ,,Positions‘‘.

1973–1980

Nuo 1972-ųjų, Derrida vidutiniškai į metus parašydavo daugiau nei vieną knygą. Derrida tesė savo svarbių darbų publikavimą, tokių kaip ,,Glas‘‘ (1974) ir ,,The Post Card: From Socrates to Freud and Beyond‘‘ (1980). 1980-aisiais, per amerikiečių kultūros karai, konservatoriai pradėjo disputą apie Derrida‘os įtaką ir palikimą ant Amerikos inteligentijos ir tvirtino, kad jis darė įtaką Amerikos literatūriniams kritikams ir teoretikams daugiau, negu akademiniai filosofai. Po 1972-ųjų, Derrida sulaukė didžiulio dėmėsio JAV, buvo reguliariai lankomas profesorius ir dėstytojas keliuose didžiuosiuose JAV universitetuose. 1980-aisiais, vykstant Amerikos kultūriniam karui, konservatoriai pradėjo ginčyti Derridos įtaką bei palikimą Amerikos intelektualams, ir tvirtino, kad jis daro didesnę įtaką Amerikos literatūros kritikams bei teoretikams, nei akademiniai filosofai.

Of spirit (1987)

1987 metų kovo 14-ąją, Derrida CIPH konferencijoje, pavadinimu ,,Heidegger: Open Questions” skaitė paskaitą, kuri vėliau buvo publikuota 1987 metų spalį, tik kitu pavadinimu - ,, Of Spirit: Heidegger and the Question“. Tai keičia Geist (spirit) rolę Heidegger darbe, tampa aišku, kad 1927-aisiais, ,,spirit” buvo vienas filosofinių terminų, kuriuo Hedegger rėmėsi savo regėjimuose ir rašyme. Būdamas įsipareigojęs nacių politikai 1933 metais, Hedegger vis dėlto tapo „vokiečių dvasios“ laimėtoju ir taip lyg pasitraukė iš interpretacijos išaukštinimo 1957-aisiais. Tuo tarpu Derrida klausia ,,kas iš to?“. Jo knygoje matyti pagarba Heidegger ir jo įsipareigojimui (pavyzdžiui, ,,The Ends of Man“ knygoje ,,Margins of Philosophy“, taip pat Derridos seminaras Paryžiuje apie filosofinę tautybę ir nacionalizmą 1980-ųjų viduryje ir jo esė, publikuotose anglų kalba kaip ,,Geschlecht ir Geschlecht II“). Jis apsvarsto keturias pagrindines temas Heidegger filosofijoje: "klausimų klausimas", "technologijos esmė", "gyvuliškumo diskursas" ir "epochos" arba "paslėpta teleologija, pasakojimo tvarka." ,,Of spirit‘‘ yra svarbus įnašas į Heidegger nacizmą. Tuo pačiu metu pasirodė dar nežinomo Čilės rašytojo Victor Farías publikacija prancūzų kalba, kurioje buvo kaltinamas Heidegger , neva jo filosofija privedė prie nacizmas šturmo, Sturmabteilung. Derrida duodamas interviu atsakė į Farías kaltinimus Heideggeriui: ,,Heidegger yra filosofų pragaras“, po jo esančiame straipsnyje, Derrida tęsė mintį klausdamas: ‚,Komentarai be argumentų, priežasčių?“, ,,Kaip pripažinti, esant priežastims?“. Jis pavadino Farías silpnu ir nesuprantančiu Heidegger minties skaitytoju, pridėdamas, kad didžiąją dalį įrodymų Farías su savo šalininkais ėmė iš jau seniai žinomos filosofinės bendruomenės.

1990-ieji: politinės ir etikos temos

Buvo teigiančių, kad nuo 1990-ųjų, Derridos darbai įgavo politinių atspalvių. Tokia nuomonė kilo po tai įrodančių Derridos tekstų: ,,Force of Law’’ (1990), ,,Specters of Marx’’ (1994) ir ,,Politics of Friendship’’ (1994). Kiti , įskaitant ir patį Derrida prieštarauja ir teigia, kad dauguma jo filosofinių darbų politine tematika, jau gali būti matomi ir daug ankstesniuose darbuose. Kiti, atvirkščiai, teigia, jog Derrida tekstai tapo etiški, kaip kad ,,The Gift of Death”. Jame aiškiai jaučiamas tiesioginis santykis, ryšys tarp etikos ir religijos. Šiame tekste Derrida interpretuoja pradedant Biblijos tekstais, ypač apie Abraomas ir Izaokas, ir baigiant Søren Kierkegaard knyga ,,Fear and Trembling”. Derrid’os šiuolaikinių rašytojų, kaip Emmanuel Levinas, Walter Benjamin, Carl Schmitt, Jan Patočka aprašomos temos, tokios kaip įstatymas, teisingumas, atsakomybė ir draugystė, turėjo reikšmingą įtaką Derridos filosofijai. Derrida ir dekonstrukcija, darė įtaką estetikai, literatūrinei kritikai, architektūrai, filmų teorija, antropologija, sociologija, istoriografija, įstatymams, psichoanalizė, teologija, [feminizmui|feminizmas]], homoseksualams ir politikai. Dekonstrukcijos buvo paveikti ir kai kurie autoriai, kaip Jean-Luc Nancy, Richard Rorty, Geoffrey Hartman, Harold Bloom, Rosalind Krauss, Hélène Cixous, Julia Kristeva, Duncan Kennedy, Gary Peller, Drucilla Cornell, Alan Hunt, Hayden White, Mario Kopić, and Alun Munslow. Levino laidotuvėse Derrida pateikė panegerika, kuri vėliau buvo publikuota pavadinimu ,, Adieu à Emmanuel Lévinas”, joje buvo atskleistas jo įvertinimas ir Levino moralinės filosofijos tyrinėjimai. Derrida panaudojo Bracha L. Ettinger interpretaciją apie, Lévino supratimą apie moteriškumą, ir pritaikė tai savo ankstesniems sakitiniams. Derrida tęsė literatūrinių skaitinių pristatymus, ekstensyviai rašydamas pagal Maurice Blanchot, Paul Celan ir kitus. 1991-aisiais, jis publikavo ,,The Other Heading”, kur buvo diskutuojama ir aptariama tapatumo sąvoka (kultūrinis, Europos ir nacionalinis tapatumai), vardant kurio Europoje buvo vykdomas žiauriausias smurtas, vyravo ksenofobijos, rasizmas, antisemitizmas, buvo vykdomi religinio ar nacionalinio fanatizmo nusikaltimai.

Marshall McLuhan

Derrida buvo susipažinęs su [[ Marshall McLuhan]] darbais, nuo 1967 m. pradžioje jo veikaluose (Gramatalogijos, Kalbos, ir Reiškinių), jis kalba apie kalbą, kaip "vidutinybę"[109 ]apie fonetinį raštą kaip "vidutinybė didžiojo metafizinio, mokslo, technikos  ir ekonomikos vakarų nuotykį."[110 ]

Jis išreiškė nepritarimą  McLuhanui, į tai, ką pats Derrida vadino McLuhan’o ideologiją apie rašto  pabaigą.[111]  1982 m. interviu jis sakė:

"Manau, kad McLuhan’o diskurse yra ideologijoja su kuria  aš nesutinku, nes jis optimistiškai žvelgia į galimybę atkurti žodinę visuomenę, su galimybe atsikratyti rašymo prietaisų ir t.t.. Aš manau, kad tai yra tradicinis mitas, grįžtant iki ... tarkime Platono, Rousseau... ir  užuot manydami, kad gyvename rašto pabaigoje, manau, kad kita prasme mes gyvename pratęsime  –  didžiajame rašto pratęsime.  Bent jau naujaja prasme...  Neturiu omenyje abėcėlinius raštus, turiu omenyje naujos prasmės rašymo aparatus, kuriuos mes naudojame dabar  (pvz. ,magnetofonas).  Ir tai taip pat galime pavadinti raštu."[112]

Ir  jo 1972 m. esė aprašomo įvykio kontekste jis sakė:

"Kaip raštas,  bendravimas, jei vienas primygtinai reikalauja išlaikyti žodį, nėra transportavimo prasmės, ketinimų ir prasmių, diskurso ir keitimosi priemonės  "sąmonės ryšių”."Mes esame liudininkai ne rašto pabaigos, kuri anot McLuhan’o ideologinio atstovavimo, atkurtų socialinių santykių skaidrumą ar skubumą, o iš tiesų daug galingesnį,  bendro rašto, istorinį atskleidimą, kurio kalbos, sąmonės, reikšmės, būties, tiesos ir kt. Sistema būtų tik poveikis, kuris būtų taip analizuojamas kaip toks, koks yra. Tai yra tas abejotinas efektas, kuris kitur yra vadinamas “logocentrizmas”."[113 ]

Kritika

Kritika iš Marksistų

Laikraštyje pavadinimu „Ghostwriting“[114] Zako Deridos (Jacques Derrida) knygos „Apie gramatologija“ vertėjas į anglų kallbą [[Gayatri Chakravorty Spivak]]  kritikavo Derrid‘os supratimą apie Marksą. Komentuodamas „Specters of Marx“ [115][[Terry Eagleton]] rašė: „Pompastika yra išspausdinta kiekvienoje šios knygos raidėje, kol teatrališkai vienas retorinis klausimas seka kita su nuobodžia sintaksės maniera ir atveria daug kelių parodijoms“.[116]

Kritika iš analitiškų filosofų

Nepaisant to, kad Derrida kreipėsi į [[Amerikos Filosofų Asociaciją]] 1988 [117] ir buvo aukštai įvertintas tokių šiuolaikinių filosofų kaip [[ Richard Rorty]], [[Alexander Nehamas]] [118] bei [[Stanley Cavell]], kitų filosofų, tokių kaip [[John Searle]] ir [[Willard Van Orman Quine]] [119], jo darbai buvo įvertinti kaip [[pseudofilosofija]] ir [[sofistika]].

Kiti [[analitikai]] teigė, jog Derrid‘os darbai nuo 1980 metų yra net ne filosofiški. Pagrindinis jų argumentas buvo, jog jo darbai įtakojo ne JAV filosofiją, bet net labiau literatūros ir kitų [[humanitarinių mokslų]] disciplinas.[80][85]

1989 metų [[„Contingency, Irony, and Solidarity“]] Ričiardas Rortis ([[Richard Rorty]]) teigia, jog Derrida (Ypač savo knygoje “[[The Post Card: From Socrates to Freud and Beyond]]“) specialiai naudoja žodžius,  kurie neturi definicijų ir kurių kontekstai yra pakankamai diversiški, jog tekstas būtų nesuvokiamas , kad skaitytojas niekada negalėtų kontekstualizuoti Derrid‘os literatūros. [120]

Nomas Chomskis ([[Noam Chomsky]]) apie Derrid‘os metodus bei rašymo stilių rašė: „Man jo rašysena pasibaisėtina, paremta apgailėtinai klaidingais argumentais, jai ne iš tolo nepavyko priartėti prie standartų, prie kurių buvau pripratęs beveik nuo vaikystės“. [121]

Paulas Grosas ([[Paul R. Gross]]) ir Normanas Levitas ([[Norman Levitt]]) taip pat kritikavo jo darbą už netinkamai panaudotus mokslinius terminus ir konseptus savo [[Higher Superstition: The Academic Left and Its Quarrels With Science]] (1998).

Ginčai su Jonu Serle (John Searle) visu pirma iškilo iš akademinių sluoksnių ir gavo tarptautinį žiniasklaidos dėmesį. Analitiniai filosofai darė spaudimą Kembridžo universitetui nesuteikti Derrid‘ai garbės laipsnio bei ginčytis su Ričiardu Volinu (Richard Wolin) ir NYRB.

Ginčas su John Searle

1972 metais Derrida parašė  “Signature Event Contex”, esė apie J. L. Ostino ([[J.L.Austin]]) [[kalbos išreiškimo teoriją]], kuri sekė Jono Serles ([[John Searle]]) kritiška esė  „Reiterating the Difference“  šiam tekstui 1977 – aisiais. Derrida tais pačiais metais Limited Inc abc ..., parašė gindamas savo pradinį argumentą.

Searle kritika į  Derrid‘os pusę [[kalbos filosofijos]] tema buvo fokusuota į  tai, jog Derrida visiškai nesusipažinęs nei su šiuolaikine kalbos filosofija, nei su šiuolaikine lingvistika Anglo-Saksu šalyse. Serle aiškina: „Kai Derrida rašo apie kalbos filosofiją  jis nurodo Žaną– Žaką Ruso ([[Jean-Jacques Rousseau]]), Eteną Bonot de Kondilaką ([[Étienne Bonnot de Condillac]]) ar net [[Plato]]. Ir jo nuomone moderniu lingvistu galima laikyti [[Benveniste]] ar net [[Saussure]] [122]. Kas yra dažna šalyse, kuriose analitinė filosofija nėra dominuojanti tradicija. Jis apibūdina Derrid‘os filosofines žinias kaip prieš – [[Wittgensteinianiškas]], kitaip sakant, nutolusias nuo analitikos tradicijų. Ir to pasekoje, jo perspektyva yra netiksli, nukreipta neteisinga linkme bei naivi.[122] Derrida susirūpinęs problemomis, kurios seniai išspręstos ar pripažintos neproblemiškomis.

Searle teigia, jog idėjos, kurios grindžiamos dekonstrukcija , yra iš esmės padarinys Deridos pridarytos painiavos bei jo pasenusių žinių rezultatas. Pavyzdžiui, Derrid‘os suvokimas apie galėjimą būti minimam įvairiuose kontekstuose ir tariamas to „neišnykstantis“ poveikis reikšmei, kyla iš jo ignoravimo „[[type–token distinction]]“, kuris egzistuoja dabartinėje lingvistikoje, ir [[kalbos filosofijai]].[122]

Pagal John‘ą Searle nuosekliai pasikartojantis Derrid‘os retorikos raštas yra:

1.      Praneįti pompastiška tėze, pvz. „Nėra jokio istorinio teksto“ (il n'y a pas de hors-texte)

2.      Susidurus su išsūkiais,  kurie ginčija tėzę, pareikšti, jog jis buvo klaidingai suprastas ir tada tvirtinti, jog tavo tėzė reiškia ne ka kita, kaip „Nėra nieko kas būtų nekontekste.“ (il n'y a pas de hors-texte)[123]

3.      Kai priimamas vėlesnis variantas, elgtis taip, jog atrodo, kad būtų susitaikyta su originaliu variantu.

Searle rašė:  "[[The New York Review of Books]]“, kad jis buvo nustebintas žemo lygio filosofinės argumentacijos, sąmoningo prozos skleidimo, beprotiškai perdėtų ir pastovaus  noro pasirodyti intelektualiam, bandant įrodyti tai, kas yra parodoksalu, bet po analizės dažnai pasirodo esant nereikšminga ar kvaila.[124]

Kembridžo garbės laipsnis

Dažniausiai analitinės krypties filosofų puolimo tikslas buvo Derrida; didelę svarbą turėjo jų puolimas 1992m., kuriuo buvo bandoma sustabdyti Kembridžo universitetą nuo garbės laipsnio suteikimo Derrida’ai. 18 protestuojančiųjų iš Jungtinės Amerikos valstijos, Austrijos, Australijos, Prancūzijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Danijos, Šveicarijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės institucijų, įskaitant Barry Smith, Willard Van OrmanQuine, David Armstrong, Ruth Barcan Marcus ir René Thom’ą, René Thom išsiuntė laišką Kembridžo universitetui teidgami, kad Derrida’os darbas “neatitinka nustatytus aiškumo ir tikslumo standartus” ir apibūdino Derrida’os filosofiją kaip susidedančią iš ” pokštų ir triukų, panašių į Dadaists” Laiške apibendrinta tai: “…kai abstrakčiai sudaromi nuoseklūs teiginiai, jie būna arba neteisingi, arba nereikšmingi. Akademinė padėtis pagrįsta tuo, kas mums reiškia būti šiek tiek daugiau negu pusiau suprantami puolimai į proto, tiesos vertybes; mes pateikiame pakankamą pagrindą garbės laipsnio apdovanojimams pasižymėjusiame universitete.” Kembridžas įsitraukė į balsavimą, galiausiai protestuotojų sumažėjo, nuo 336 iki 204, nors beveik visi iš balsavusių “už” buvo ne iš filosofijos fakulteto. Interviu metu Derrida teigė, kad viena iš priežasčių pulti jo darbą yra ta, kad jis sukelia abejonių ir modifikuoja “dominuojančio diskurso taisykles, jis stengiasi politizuoti ir demokratizuoti švietimą.”Atsakydamas į klausimą apie “išskirtinį smurtą”, kompulsinį “žiaurumą” ir “išpūstas atakas”, jis pasakytų, kad šie kritikai organizuoja ir praktikuoja šiuo atveju “obsesinį asmenybės kulto tipą, kurį filosofai turėtų mokėti apklausti,o pirmiausiai- sumažinti.”

Ginčas su Richard’u Wolin’u ir NYRB

Nuo 1991m., Richard Wolin teigia, kad Derrida’os darbai, taip pat kaip ir vienų iš pagrindinių įkvėpėjų (Bataille, Blanchot, Levinas, Heidegger, Nietzsche),veda prie įnirtingo nihilizmo. Pavyzdžiui: Wolin’as teigia, kad “dekonstruktyvus apvirtimo ir užrašymo gestas baigėsi grasinimu panaikinti daugelį esminių skirtumų tarp nacizmo ir ne nacizmo.” Kai Wolin’as publikavo Derrida’os interviu Heidegger’yje 1991m., pirmąjame leidinyje The Heidegger Controversy, Derrida teigė, jog interviu buvo tyčia klaidingai išverstas, “akivaizdžiai prastas, silpnas, paprastas ir intriguojančiai agresyvus.” Prancūzijos įstatymas reikalauja autoriaus leidimo versti, o leidimas nebuvo duotas, tad Derrida tvirtino, kad interviu negali pasirodyti kituose leidiniuose ar būti perspausdintas.Tad Kolumbijos universiteto leidykla atsisakė siūlymo perspausdinti ar išleisti naujų leidinių.Vėliau The Heidegger Controversy, MIT spaudos leidimai taip pat neįtraukė Derrida‘os intervių. Nežiūrint į gerus publikos atsiliepimus apie Wolin‘o knygą, pasirodžiusioje The New York Review of Books, kurioje Thomas Sheehan‘as charekterizavo Derrida‘os protestą prieš cenzūros įvedimą, kur to pasekoje vyko apsikeitimas laiškais. Savo ruožtu, Derrida atsakė Sheehan‘ui ir Wolin‘ui darbu "The Work of Intellectuals and the Press (The Bad Example: How the New York Review of Books and Company do Business)," kuris buvo publikuotas knygoje Points… Dvidešimt keturi akademikai, priklausantys skirtingoms mokykloms ir grupėms, dažniausiai nesutariantys vienas su kitu ir su dekonstrukcija, parašė laišką adresuotą The New York knygų apžvalgai, kuriame jie išreiškė savo pasipiktinimą žurnalo elgesiu, taip pat Sheenan‘u ir Wolin‘u.

Afrikos šališkumas

Christoper Wise savo knygoje “ Derrida, Africa, and the Middle East (2009)“ patalpino Derrida‘os darbą į Šiaurės Afrikos istorinį kontekstą; pirmasis įrodymas buvo Robert J.C.Young, knygoje“ White Mythologies: Writing History and the West“ (1990) ir išplėstas „Postcolonialism: An Historical Introduction“ (2001), kurioje Young‘as apklausė daugelį teoretikų ir išdėstė visą Derrid‘os mąstymo sistemą, atsižvelgiant į Alžyro-Prancūzijos kolonijos sąlygas, kuriose jis užaugo. Wise‘as prilygina Derrida‘os mąstymą prie kolojininės sampratos apie pasaulį, kuri buvo įsišaknijusi senovės Egipto ir Afrikos visuomėnėje. Jis teigia, kad Derrid‘iška dvasios koncepcija, kaip ir okultinis pharmakon, yra skolinga ne tik hebrajų sampratai apie ruah, bet ir egiptiečių heka‘ai, soninke naxamala‘ai, Mande nyama‘ai ir daugeliui kitų pasaulio sampratų, panašių į Egipto-Afrikiečių sampratą. Kaikurios iš jų yra istoriškai prieš hebrajišką ruah. Wise‘as spėja, kad Derrida sąmoningai nutylėjo sąsajas su afrikietiška žodžio samprata tam, kad suteiktų Judaizmui reikšmingumo Europietiškos filosofijos istorijoje. Jo teigimu, Europos filosofai turi pripažinti savo istorinį įsiskolinimą Viduriniųjų Rytų ir Afrikos mąstysenai, kuri neapsiriboja įtaka vien judaizmo krypčiai.

Priešiški nekrologai

Kritiniai nekrologai apie Derrida’ą, buvo publikuoti The New York Times, The Economist and The Independent leidiniuose. Žurnalas The Nation, sureagavo į NYT laikraščio nekrologą, pasakydamas, kad ”net jei Amerikos popieriai jau prieš tai sumenkino ir paniekino Derrida’ą, toks tonas yra per daug kandus tokiam tarptautiniu mąstu pripažintam filosofui, kuris padarė didelę įtaką dviems Amerikos humanitarinio mokslo kartoms.”