Ramybė

Apie kaimą prie Visagino žr. Ramybė (kaimas).

Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių, atsiribojimas nuo triukšmo, judėjimo. Dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.

Ramybė teigiamai veikia žmogaus savijautą: mažina stresą, nervingumą, suteikia laimės pojūtį. Žmonės, siekdami ramybės, keliauja į gamtą, kur atsipalaiduoja nuo miesto triukšmo.

Tykus vakaras.

Akstinai, skatinantys ramybę:

• natūralus kraštovaizdis, miškai;
• vandens telkiniai (upės, jūra, ežerai ir kt.);
• paukščiai, kita gyvūnija;
• didelės atviros vietos.

Akstinai, trikdantys ramybę:

• triukšmo tarša;
• šviesos tarša;
• transportas;
• miestai, gyvenvietės, gamyklos;
• didelis kiekis žmonių;

Tačiau ramuma nebūtinai reiškia visišką garsų nebuvimą ir judesio nebuvimą: žygiavimas, važiavimas dviračiu, darbas gamtoje, paukščių čiulbėjimas, medžių šlamėjimo, tekančio vandens garsas netrukdo žmogui pajusti ramybės.

Proto ramybė. Buda pasinėręs į meditacijos gelmes.

Ramybės pojūtis taip pat pasiekiamas praktikuojant jogą, medituojant, klausant įrašytų gamtos garsų.

Proto ramybė yra tarsi nuostabus brangakmenis. Tai ilgų saviugdos pastangų rezultatas, brandos bei gyvenimo dėsnių pažinimo požymis. James Allen „Kaip žmogus mąsto“