Paracelsas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 6: | Eilutė 6: | ||
[[1527]] m. Paracelsui teko atsisakyti Bazelio miesto gydytojo pareigų, nes neįprasti jo gydymo būdai bei vokiškai skaitomos paskaitos kėlė akademinės medicinos atstovų |
[[1527]] m. Paracelsui teko atsisakyti Bazelio miesto gydytojo pareigų, nes neįprasti jo gydymo būdai bei vokiškai skaitomos paskaitos kėlė akademinės medicinos atstovų |
||
nepasitikėjimą. Taip jis ėmė klajoti po Pietų [[Vokietija|Vokietiją]]. Paracelsas patyrė [[Sifilis|sifilį]] bei [[Maras|marą]], rašė veikalus apie higieną, žaizdų gydymą bei bendrąsias ligų priežastis, taip pat teologijos, filosofijos bei socialinės politikos veikalus. Jo, kaip gydytojo, talentas buvo dar ilgai nepripažintas ir po mirties. |
nepasitikėjimą. Taip jis ėmė klajoti po Pietų [[Vokietija|Vokietiją]]. Paracelsas patyrė [[Sifilis|sifilį]] bei [[Maras|marą]], rašė veikalus apie higieną, žaizdų gydymą bei bendrąsias ligų priežastis, taip pat teologijos, filosofijos bei socialinės politikos veikalus. Jo, kaip gydytojo, talentas buvo dar ilgai nepripažintas ir po mirties. |
||
{{Commons|Paracelsus}} |
{{Commons|Category:Paracelsus}} |
||
[[Kategorija:Vokietijos filosofai]] |
[[Kategorija:Vokietijos filosofai]] |
||
17:48, 14 lapkričio 2013 versija
Paracelsas (Paracelsus; 1493–1541 m.) – šveicarų gydytojas ir filosofas.
Paracelsą lavino tėvas, buvęs gydytojas ir mokslininkas. Baigęs medicinos studijas, Paracelsas dirbo visoje Vidurio Europoje. Nors neišsivadavęs iš viduramžiško mąstymo, medicinoje pasuko nauju keliu: nusigręžė nuo Hipokrato teorijos apie organizmo skysčius ir propagavo gydymą natūraliais metodais, kurių esmė – stiprinti paties organizmo galias ir jomis įveikti ligą. Paracelsas žmogų traktavo kaip kūno ir sielos vienovę, chemines medžiagas laikė tinkama priemone paties kūno gydančioms galioms stiprinti.
1527 m. Paracelsui teko atsisakyti Bazelio miesto gydytojo pareigų, nes neįprasti jo gydymo būdai bei vokiškai skaitomos paskaitos kėlė akademinės medicinos atstovų nepasitikėjimą. Taip jis ėmė klajoti po Pietų Vokietiją. Paracelsas patyrė sifilį bei marą, rašė veikalus apie higieną, žaizdų gydymą bei bendrąsias ligų priežastis, taip pat teologijos, filosofijos bei socialinės politikos veikalus. Jo, kaip gydytojo, talentas buvo dar ilgai nepripažintas ir po mirties.
