Tamplieriai

Tamplierių ordino herbas

Tamplieriai – viduramžių laikų krikščioniškoji karinė organizacija, egzistavusi apie du šimtmečius ir išformuota 1312 metais.

Tamplierių arba Šventovės riterių ordino (žodis Temple prancūzų kalboje reiškia šventovę arba šventyklą) istorija suvaidino esminį vaidmenį XVIII a. laisvųjų mūrininkų sistemose bei judėjimuose. Dar ir šiandien Švediškoje sistemoje, o taip pat Škotiškame rituale ir „Knights Templar“ mokymuose ryškus tamplierių riterių pėdsakas.

Istorija

1119 m. Kryžiaus žygių į Šventąją žemę metu devyni prancūzų riteriai davė neturto ir priklausomybės įžadus Jeruzalės patriarchui, prisiimdami atsakomybę už keliaujančiųjų maldininkų saugumą. Karalius Balduinas II paskyrė jiems dalį savo rūmų Jeruzalėje, netoli Saliamono šventyklos. Riterius vienuolius imta vadinti „Jeruzalės šventovės neturtingaisiais Kristaus broliais“. 1128 m. popiežius Honorijus II patvirtino jų ordiną ir paskyrė didįjį magistrą. Riteriai vienuoliai vilkėjo baltais apsiaustais, papuoštais aštuonkampiais raudonais kryžiais (kankinystės simbolis) ir nešiojo baltą lininį diržą (tyros širdies simbolis).

Ordino klestėjimas

Ordinas greit plėtėsi, į jį įstojo daug kilmingų bajorų. Krikščioniško pasaulio galingieji ordinui skyrė didžiules dovanas. XIII a. antroje pusėje tamplierių skaičius pasiekė 30 tūkst. riterių^{[reikalingas šaltinis]}, o jų turtai buvo vertinami 54 milijonais frankų^{[reikalingas šaltinis]}. Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais. Jis susidėjo iš provincijų, kurioms vadovavo komtūrai. Ordino broliai skirstėsi į riterius, kaplanus ir tarnaujančiuosius brolius. Tamplieriais galėjo tapti tik nevedę vyrai, kilę iš kilmingų šeimų ir nepriklausantys kitiems ordinams. Tamplierių ordino įtaka ir turtai kėlė pavydą ir nepasitikėjimą kitų ordinų ir net karalių tarpe. Ordino riteriai sėkmingai vertėsi ūkine, bankine bei prekybine veikla, jiems priklausė didžiulės latifundijos. Jie turėjo savo bankus Londone ir Paryžiuje.

Ordino žlugimas

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Tamplierių deginimas ant laužo (Sent Deni Prancūzijos kronika, XIV a.)

1187 m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš saracėnų sultoną Saladiną mūšyje prie Hatino. Daug riterių žuvo. Jeruzalė buvo užimta saracėnų. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš Sirijos. Jie persikėlė į Kiprą, o vėliau iš ten dalis grįžo į Prancūziją. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Į šį didžiulį turtą XIV amžiaus pradžioje sumanė pasikėsinti Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, nurodęs ordino didžiajam magistrui paklusti ir jam tarnauti. Tačiau didysis magistras Žakas de Molė (Molay) šį karaliaus reikalavimą atmetė. Prasidėjo užkulisinė ir atvira kova su tamplieriais, kaltinant juos įvairiomis nedorybėmis bei erezija, Kristaus mokslo paniekinimu, kenkimu Bažnyčiai, vaikų tvirkinimu ir pan. Iš pradžių ordiną šioje kovoje rėmė popiežius, turėjęs savo sąskaitų su Prancūzijos karaliumi. Vėliau Prancūzijos karaliui pavyko įkalbėti Romos popiežių Klemensą V stoti jo pusėn. 1307 m. karaliaus nurodymu Žakas de Molė ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis. 1312 m. balandžio 5 d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Bet kadangi po to didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Damo aikštėje.

Tamplierių antspaudas.

Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysis magistras pakvietė karalių ir tamplierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį – Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai – nuodų paslapčių žinovai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.

Nuorodos

• Tamplieriai (ordino istorija, didžiausias pasaulinis resursas, prancūzų kalba)
• Tamplieriai (ordino istorija, didžiausias internetinis resursas rusų kalba)
• T. Baranauskas. Ką mums primena Tamplierių ordino likimas?
• Tamplieriai (rekonstrukcijos klubas)

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link GA