Sonata: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 7: | Eilutė 7: | ||
[[en:Sonata]] |
[[en:Sonata]] |
||
==Sonatos atsiradimas ir raida== |
|||
Atsiradęs terminas „sonata“ muzikoje reiškė tai, kas „skamba“, bet ne kas „dainuojama“. Tačiau XVIII a. juo imtas vadinti konkretus muzikos žanras, kuris ėmė dominuoti beveik visoje instrumentinėje muzikoje. |
|||
Sonatos žanro atsiradimas neturi tikslios datos. Ankstyvas pasireiškimas buvo italų kompozitoriaus [[Giovanni Gabrieli]] „'''''Sonata pian e forte'''''“ 1597 m. smuikui, kornetui ir šešiems trombonams. |
|||
Kūrinys nebuvo susistemintas į keturias dalis, kol to nepadarė italas [[Arcangelo Corelli]] (1653-1713). XVIII a. [[Carl Philip Emanuel Bach]], [[Johann Sebastian Bach]] sūnus, sonatos žanrą pritaikė klavišiniams instrumentams, o [[Franz Joseph Haydn|Joseph Haydn]] ir [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|Wolfgang Amadeus Mozart]] jį dar labiau ištobulino. |
|||
Teoriniai sonatos pamatai buvo padėti prancūzo [[Jean-Philippe Rameau]] „'''''Traktate apie harmoniją'''''“ (pranc. ''Traite d‘harmonie'') 1722 m. Tačiau žanras detaliai apibūdintas buvo tik austro [[Carl Czerny]] veikale „'''''Praktinių kompozicijų mokykla'''''“ (angl. ''School of Practical Compositions'') 1848 m., praėjus dvidešimtmečiui po didžiojo sonatos meistro [[Ludwig van Beethoven]] mirties. |
18:36, 29 rugsėjo 2012 versija
Sonata (lot. sonare – skambėti) – kamerinės instrumentinės (rečiau vokalinės instrumentinės) muzikos žanras. Dažniausiai 3-4 dalių; skiriama vienam arba keliems instrumentams, kai kada – balsui ir instrumentui.
Sonatos atsiradimas ir raida
Atsiradęs terminas „sonata“ muzikoje reiškė tai, kas „skamba“, bet ne kas „dainuojama“. Tačiau XVIII a. juo imtas vadinti konkretus muzikos žanras, kuris ėmė dominuoti beveik visoje instrumentinėje muzikoje.
Sonatos žanro atsiradimas neturi tikslios datos. Ankstyvas pasireiškimas buvo italų kompozitoriaus Giovanni Gabrieli „Sonata pian e forte“ 1597 m. smuikui, kornetui ir šešiems trombonams.
Kūrinys nebuvo susistemintas į keturias dalis, kol to nepadarė italas Arcangelo Corelli (1653-1713). XVIII a. Carl Philip Emanuel Bach, Johann Sebastian Bach sūnus, sonatos žanrą pritaikė klavišiniams instrumentams, o Joseph Haydn ir Wolfgang Amadeus Mozart jį dar labiau ištobulino.
Teoriniai sonatos pamatai buvo padėti prancūzo Jean-Philippe Rameau „Traktate apie harmoniją“ (pranc. Traite d‘harmonie) 1722 m. Tačiau žanras detaliai apibūdintas buvo tik austro Carl Czerny veikale „Praktinių kompozicijų mokykla“ (angl. School of Practical Compositions) 1848 m., praėjus dvidešimtmečiui po didžiojo sonatos meistro Ludwig van Beethoven mirties.