Raigardas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Atšauktas naudotojo 78.57.226.157 (Aptarimas) darytas keitimas 3755266
Eilutė 7: Eilutė 7:
== Legendos ==
== Legendos ==


Pasakojama, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas, kurio gyventojai mėgo lėbauti ir tuo užrūstino [[Perkūnas|Perkūną]]. Dėl to miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai žemėn su visais gyventojais. Nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško, bet neranda išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas [[Velnio akmuo|Velnio akmeniu]] slėnio pakraštyje, prie [[Švendubrė]]s. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros. pemio asara kas ???
Pasakojama, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas, kurio gyventojai mėgo lėbauti ir tuo užrūstino [[Perkūnas|Perkūną]]. Dėl to miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai žemėn su visais gyventojais. Nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško, bet neranda išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas [[Velnio akmuo|Velnio akmeniu]] slėnio pakraštyje, prie [[Švendubrė]]s. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.


== Nuorodos ==
== Nuorodos ==

23:03, 22 sausio 2012 versija

Raigardo slėnis M. K. Čiurlionio triptike

Raigardo slėnis – 5 km į pietus nuo Druskininkų Nemuno dešinio kranto slėnys: rytų pakraštys ir jo šlaitas – kraštovaizdžio draustinis (1,1 km²) su didžiausiu Lietuvoje enfoziniu cirku. Bendras slėnio plotas 14 km², ilgis (iš vakarų į rytus) – 5 km, plotis – 4 km. Salpinės pievos, terasų liekanos, apaugusios pušynais, pelkė (4,26 km²). Per slėnį teka Kubilnyčia. Atsirado maždaug prieš 5000 metų, didėjant ir stumiantis į dešinę Nemuno upės vingiui. Nemunas slėnyje paliko keletą senvagių, kuriose yra du ežerai: Dvarnas prie Pervalkos ir Nemunykštis prie Švendubrės.

Raigardas – tai legendų ir padavimų šaltinis. Pamėgta dailininko M. K. Čiurlionio vieta, kurią jis įamžino triptike „Raigardas“.

Legendos

Pasakojama, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas, kurio gyventojai mėgo lėbauti ir tuo užrūstino Perkūną. Dėl to miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai žemėn su visais gyventojais. Nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško, bet neranda išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas Velnio akmeniu slėnio pakraštyje, prie Švendubrės. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.

Nuorodos