Visuomenės sutartis

Socialinis kontraktas (visuomenės sutartis, angl. Social contract) - filosofijos, sociologijos ir politologijos terminas, skirtas pažymėti realią ar hipotetinę sutartį tarp valstybės ir piliečio dėl teisių ir laisvių naudojimo.

Pirmą kartą terminą panaudojo Žanas Žakas Ruso. Žmogus, gyvendamas visuomenėje, privalo sutarti su kitais visuomenės nariais dėl jo, kaip žmogaus teisių ir laisvių, ir visuomenės, kaip sociumo, teisių ir laisvių derinimo.

Šių laikų praktikoje suprantamas kaip sutartis tarp vyriausybės ir profesinių sąjungų susivienijimo, siekiant bendrų tikslų. Pirmą kartą panaudotas 1974 m., kai Didžiosios Britanijos leiboristų vyriausybė ir profsąjungų susivienijimas susitarė palaikyti šalyje socialinį ir politinį stabilumą, vyriausybei vykdant priemones, mažinančias infliaciją ir nedarbą.

Vyriausybė įsipareigojo pasiekti, kad įgyvendinus visas numatytas priemones, bus suderintas kainų ir darbo užmokesčio santykis, sumažinti mokesčiai turintiems mažas pajamas ir padidinti turtingiesiems, padidintos gyvenamosios statybos apimtys, pagerinta socialinė ir sveikatos apsauga. Profsąjungos įsipareigojo nekelti nepagrįstų reikalavimų ir nestreikuoti.

Tačiau ciklinės ekonominės krizės sąlygomis daugelis sutarties nuostatų pasirodė neįmanomos, todėl 1977 metais profsąjungos atsisakė ją pratęsti. Tai tapo pagrindine leiboristų pralaimėjimo 1979 metų parlamento rinkimuose priežastimi.

Nuorodos, šaltiniai

• Stanfordo filosofijos enciklopedija anglų k. :
  • Kontraktarizmas
  • Šiuolaikinis požiūris į socialinį kontraktą
• Internetinė filosofijos enciklopedija:
  • Socialinio kontrakto teorija
• Ž. Ž. Ruso socialinis kontraktas